Veidu į Užupį

Taip sutapo: iš televizoriaus ekrano graudžiai švytėjo in memoriam, Vytautas Kernagis, išsaugotas įrašuose, dainavo Dalios Saukaitytės „paskutinę taurę lig galo, ligi dugno – ir veidu į samanas“, o ant mano stalo veidu į Užupį tylutėliai atsiskleisdavo Arvydo Genio ketvirtoji poezijos knyga. Atsiskleisdavo tartum pati savaime, regis, nė nekilstelėta, pirštu nepaliesta...

Autorius prisipažįsta iš pradžių šią knygą norėjęs pavadinti „Užupio epifanijomis“. Ir iš tiesų – Dievo rinkinyje daug. Gal net ir Apsireiškimo. Bent jau išsigelbėjimo, išmeldimo prisikelti iš negyvenimo. Tačiau kai Dievas A. Genio eilėraštyje pasirodo esąs labiau Rūpintojėlis nei Nukryžiuotasis, irgi nieko bloga nenutinka. Atvirkščiai: kuo didesnę Jo apsaugą, tokį, sakyčiau, intymų alsavimą į pakaušį, lyrinis herojus jaučia, tuo gilesni širdies sapnai: „Štai švyti jiems kylančio pėdos. / Ir gieda žuvies trupiniai“ (p. 67). Credo, kurį poetas pasirinko – neišsižadant krikščioniškos pasaulėjautos praturtinti savo pajautas kitų Vilniaus kultūrų sąskambiais – rinkinyje realizuojamas nuosekliai: „Gal dar išgirsi: KALAGIJA... / dar susapnuosi Bambalą / gėlynai prie degalinės / žvelgs į tave liūdnai“ (p. 51). Arba: „Gana. Užversk Avestą, prisiminki Izaoką – / ištikimybės dvasią, auką, atpildą, varnais / vėl kranksinčias gentis, dvylikalypę giminę, tarnais / pagausintą ir žarstomą tarsi žvaigždžių žarijos. Lukterk. / Dar spraga debesis, pridengęs Veidą... Tvyro gėda. / O aš tarsi vienuolis rožinį veju (Kažką vejuos? Kažką galiu dar vytis?) / Veju tarp pirštų vėją; tvoskia ta kaitra – laikų ir pabaigos. / (...) Net jei ir žinom: Dievas žmogų sukuria, ribodamas save, / Avestos velnias sukuria vilkus arba beždžionę, dūmijančią West...“ (p. 45). Beje, ši ilgoka ištrauka iš netrumpo eilėraščio „Naktis nuošalioje sodyboje“ man yra geriausia iliustracija, įrodanti A. Genį turintį epinio matymo ir mąstymo. Ilgieji poeto eilėraščiai – tartum įvadas, tartum skaitytojo paruošimas ir prijaukinimas trijų dalių poemai su prologu ir epilogu „Šviesaregiai“, kuri šių eilučių autorei pasirodė kiek deklaratyvi. Poetas įtaigesnis tada, kai vaizdus ir išgyvenimus pateikia skaitytojui tartum piešinius, net jeigu tai ir ne visai „išbaigtos drobės“, o tik eskizai. Beje, A. Genys moka įelektrinti abiem atvejais – ir tada, kai „eskizuoja“ pasteliniais pustoniais, kitaip tariant, kai skleidžia eilėraštyje lyg ryto miglų apsiaustą visus Aukštaitijos pagimdytus ir išugdytus poetus vienijantį elegantiškąjį lyrizmą, ir tada, kai „piešia anglimi“, kurdamas kadienės kalbos rupumo prisodrintą pasakojimą (eil. „Apie didžiąsias kopėčias“ – p. 88, arba „Vaikeli, jeigu visa griūva“ – p. 78). Antrajam teiginiui iliustruoti citatos nepakaks – kviesčiau perskaityti jau minėtus eilėraščius nuo pradžios iki galo, tuo tarpu pirmąją sakinio dalį galima, pavyzdžiui, ir išdainuoti, sykiu su Dauniūnų moterimis: „Ir vėl ugnelė šoka, kliūna... / Net pats savęs širdim klausais. / Lyg iš aukštybių. Lyg iš liūnų – / žemėtais dangiškais balsais – – –“ (p. 77).

Užupis, toji, pasak autoriaus, atsparos vieta egzistenciniams ilgesiams, ir tėviškė – tartum „kryptinga eitis atviru veidu vėjams, lietui ir sniegams“ – štai poeto sielą maitinančios gyslos.. Dvi, regis, labai skirtingos, bet, autoriaus valia, ir panašios erdvės, nes ir viena, ir ir kita A. Geniui yra jo Pažadėtoji žemė. Kitaip tariant, Dievo jam dovanotosios valdos, kuriose širdis gali netramdoma sapnuoti Viešpaties epifanijas. Ne kiekvienas žmogus šiandien, deja, turi gebėjimų ir drąsos tokius sapnus užrašyti...