Vasario upės

Neramiam pasaulyje ramiai tekančios "Vasario upės"

Kad Antanas Ramonas (1947–1993) –­ puikus rašytojas, svarstyti nereikia. Už jį patį kalbėjo ir iki šiol tebekalba jo kūriniai. A. Ramonas jaučia gamtos, akimirkos grožį, suvokia, kad žmogaus laimės pamatas – harmonija su gamta ir kartu su savimi. Be gamtos stebuklingos esaties, rašytojas nuostabiai perteikia Vilniaus senamiesčio dvasią, Užupio gyvenimo pulsą, išliekamąją jų vertę. Jo pasakojimas neskubantis. Rašytojas kūriniuose tiria akimirkos reikšmę, kelia žmogaus sąžinės, teisingo pasirinkimo klausimus, kartais tiesiog mėgaujasi pačiu stebėjimo procesu.

Rašytojas paliko daug kūrinių, didelė jų dalis publikuota periodikoje. Kūrėjui gyvam esant išleistos trys jo knygos: „Šiaurės vėjas“ (1984 m.), „Lapkričio saulė“ (1989 m.) ir „Balti praėjusios vasaros debesys“ (1991 m.). Pastaroji knyga tapo bibliografine retenybe – beveik visas šios apysakos tiražas sudegė. Po A. Ramono mirties pasirodė dar dvi jo rinktinių kūrinių knygos –­ „Ramybės kalva“ (1997 m.) ir „Vasario upės“ (2007 m.). Pastarąją išleido leidykla „Tyto alba“. Įdomu, kodėl komercinė leidykla ėmėsi leisti ne popkultūros atstovo rinktinę, knygą, kuri iš karto tarsi lemia nedidelį parduotų egzempliorių skaičių, vadinasi, ir nedidelį pelną? Ar gali komercinė leidykla tinkamai pasirinkti ir išleisti ar sudaryti nekomercinę knygą?

Portale www.bernardinai.lt šių metų vasarį pasirodė interviu su „Vasario upių“ sudarytoja Aušra Karsokiene. Bernardinai.lt su redaktore kalbėjosi apie lietuvių literatūrą, jos dabartinę padėtį visuomenėje, lietuvių literatūros (nu)vertinimą ir apie jaunų autorių rankraščius. Sudarytoja sakė, jog leidykla „Tyto alba“ atlieka kultūrinę misiją: „mūsų leidykla stengiasi palaikyti normalų lietuvių literatūros procesą, mielai spausdina naujai atrastą ar tęsiantį kūrybos kelią autorių.“ A. Karsokienė pripažįsta, kad „leisti ne vien garantuotus bestselerius – prabanga“. Redaktorė nurodė dvi priežastis, kodėl „Tyto alba“ apsiima leisti nekomercinius lietuvių rašytojų kūrinius: „Mūsų leidykla viena iš pirmųjų surizikavo pasidomėti, ar lietuviai „savanoriškai“ domisi tautine literatūra ir ar jos gyvavimą gali palaikyti natūralus skaitymo procesas be ypatingos valstybės protekcijos.“ (Tiesa, reikia paminėti, kad „Vasario upės“ išleistos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parė­mus.)

Niekas nenuginčys, kad išties gerai, kai leidžiama ar perleidžiama skoninga, vertinga, laiko patikrinta lietuviška literatūra. Tačiau vis tiek išlieka klausimas, kuo remiantis atrenkami debiutai, kokiais principais vadovaujantis į rinktines patenka vieni ar kiti kūriniai?

Į „Vasario upes“ pateko iš visų A. Ramono knygų atrinkti ir dar niekur nepublikuoti kūriniai. Rinktinėje taip pat yra, kaip „Vasario upių“ anotacijoje rašoma, „prikelti iš pelenų“ „Balti praėjusios vasaros debesys“. Kūrinių parinkimo spektras platus, idant būtų supažindinta su kuo įvairesne rašytojo A. Ramono kūryba. Tačiau plati bibliografija nebūtinai reiškia, kad bus geriausiai supažindinta su autoriaus kūryba. Ar skaitytojas, paėmęs į rankas rinkinį „Vasario upės“ ir prieš tai nieko negirdėjęs apie A. Ramoną, galės deramai pažinti jo kuriamą, suvokiamą ir perteikiamą pasaulėžiūrą?

Manau, kad ne visi literatūros atstovai pritartų kai kurių kūrinių, kaip vienų labiausiai vykusių, parinkimui „Vasario upėms“, kad ir miniatiūrų „Bitė“ bei „Dagys“ (literatūrologas Algis Kalėda recenzijoje „Novelių spinduliai ir šešėliai“, paskelbtoje 1990 m. „Pergalės“ 5 numeryje, šiuos kūrinius vertino kaip vienus silpnesnių). Šie kūriniai nėra savaime prasti, tačiau jie yra, kaip literatūrologas gražiai apibūdina, tiesiog „autoriaus įžvalgumo iliustracija“. Vietoj šių kūrinėlių galėjo būti parinkti kiti, nebūtinai miniatiūros žanro, juolab kad rinktinė nėra padalinta į skyrius, kurie „įpareigotų“ kokį nors kūrinį dėti tam tikroje vietoje.

„Vasario upėse“ neradus puikaus kūrinio „Requiem Kylatrakiui“, galima pagrįstai nusiminti. Suprantama, negalima visų kūrinių sudėti į rinktinę, tačiau ir vėl iškyla tas pats klausimas: kokiu principu vadovautis, norint parinkti tinkamiausius, aukščiausios prabos kūrinius? Ar „Vasario upių“ sudarytoja rėmėsi tik savo pačios nuovoka (kurios, beje, jokiu būdu negalima peikti), ar konsultavosi su literatūrologais? Ar rašytojo kūryba gali būti tinkamai suprasta, pajausta, jei ne visi kūriniai, patekę į rinktinę, yra verti joje būti, ypač jei skaitytojas susipažįsta su autorium pirmą kartą?

Skaitytojui A. Ramono kūriniai padės nors trumpam pabėgti iš chaotiškos skubos į lėto laiko erdvę, atsigręžti į tikrąsias vertybes. Puikus knygos viršelis, papuoštas Alio Balbieriaus fotografija, jau savaime siūlo tiesiog grožėtis ir įvertinti akimirkos amžinybę, kaip ir A. Ramono kūryba.

Kiekvienas rašantysis turi teisę surasti savo skaitytoją. Minčių laisvė ir saviraiškos būdai neribojami. Tačiau nė vienas kūrėjas ir nė vienas leidėjas negali numoti ranka į kokybę. Rinktinėms kokybės standartai turi būti netgi dvigubi – juk susipažįstama su geriausiais iš geriausių kūrėjo darbų. A. Ramono kūrinių kokybe neabejojama, tad, siekiant, kad rinktinėje „Vasario upės“ būtų „geriausi iš geriausių“, reikėtų iš naujo kruopščiai permąstyti visus kiekvieno kūrinio patekimo į šią knygą „už“ ir „prieš“.