Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Valentinas Antanavičius

Valentinas Antanavičius Pastaruoju metu man kažkodėl reikia vyriškų* knygų. Nežinau kodėl. Bet vyriškų, ir tiek. Todėl išsitraukiau, mano manymu, pačią vyriškiausią iš visų, gulinčių ant mano stalo. Tai – Valentino Antanavičiaus kūrybos albumas. Pradėjusi vartyti ir skaitinėti (nuo A. Patašiaus „Įvado“), maniausi apsirikusi – mat aptikau ne vien pedantiškai (nepriekaištingai) „suštabeliuotus“ istorinius, biografinius, meninių įtakų faktus, bet ir... išskydimo, pasireiškusio rankų grąžymu dėl postmodernizmo: „[...] postmodernistų banga ir ją palaikanti kritika bei prestižinius dailės renginius kuruojančios institucijos demonstratyviai nusigręžia nuo savo meno ištakų...“ Gal ir skaudu, bet, kad ir kiek žvelgtume į meno istoriją, vis aptiksime, jog „tas paneigė aną“: renesansas antai nusigręžė nuo viduramžių, barokas atmetė renesansą etc. O šiaip jau niekas nuo nieko piktavališkai nenusigręžia – tai būtina progresavimo kaina. Kaip progresuoti įsičiulpus į praeitį? Be to, ar vyriška skųsti(s)? Negana to: dar „Įvade“ randu žodžius niūru, prislėgta, sunku, tamsu ir pan., kuriais apibūdinama V. Antanavičiaus kūryba. Aš nesakau, kad kontempliuojant dailininko originalus norisi kvatotis, bet ar iš tikrųjų tiek šiurpo juose? Pamenu, A. Andriuškevičius V. Antanavičiaus kataloge rašė, kad vaizduojamojo objekto ir jį vaizduojančio paveikslo grožis – tai du labai skirtingi dalykai. Tuomet kodėl negalėtų būti gražaus paveikslo, nutapyto nejaukiomis spalvomis? Arba vaizduojančio luošoką fizinę struktūrą? Tiesa, čia jau skonio barai. Tad tepasakysiu: yra tokių truputį ciniškų, lyg nuo normos nukrypusių asmenybių (kaip kad aš), kurios „kaifuoja“ nuo estetiškų bjaurumo (baisumo) ir juodojo humoro apraiškų mene. Bet eikime prie vyriškumo.

Po „Įvado“ (kaip matėme – ne itin vyriško) pasirodo tapyba, ekslibrisai, piešiniai, asambliažai – be abejo, pati vyriškiausia knygos „kūno“ dalis: šiurkšti, ekstravagantiška, erotiška, ironiška, romantiška... Teisybė, tas vyriškumas čia kažkoks dualus. Viena vertus, jis skleidžiasi net pabrėžtinai jaunuolišku fiziologiškumu ir instinktais, antra vertus – prislopintu seniokišku vaizdinių pasauliu, naivoka „skudurinių onučių“ atributika. Bet nei jaunuolis, nei seniokas nedejuoja, nesiskundžia, nesivaržo. Juodu iš tikro yra vyrai, ir juodu sudaro vienį.

Glebokas „Įvado“ „kūnelis“ nė iš tolo neprimena mėsingų vyriškų torsų (tapyba), kurie stangriais raumenimis, apibrėžtomis formomis tarytum įkūnija kartu pirmykščius dorojančiuosius ir dorojamuosius (šiaip ar taip, vyrai, regis, yra linkę „doroti“). Kartais dėmesį pasiglemžia viena, kartais kita žmogiažvėrio dalis: pirmoji mėsingumu, konvulsyvių raumenų mase, neįvardijamomis ataugomis, antroji – „civilizuotesnių“ žmogiškų kūno dalių užuominomis. Nors yra ir kai kurių moteriškų kūno detalių, hibridas vis dėlto, teigčiau, daugeliu atvejų išlaiko vyriškąjį identitetą. O kur dar tos vyriškai pamatytos moterys („Vakaras“ I–III, 1975)...

Pro tapybos, o ypač pro asambliažų, „poras“ paviršiun pastebimai sunkiasi geidulingumas. Jis arba subtiliau erotiškas („Vakarinis tualetas“, 1968), arba erotiškai ciniškas („Kaukė“, 1979). Trumpiau tariant, nuo jausmingumo – iki instinktų, arba, anot Oscaro Wilde’o, yda ir dorybė – menininkui lygiavertė medžiaga menui. Deja, knygoje nėra kelių labai vyriškų ir „su instinktais“ darbų (matyt, sudarant vadovautasi kiek kitokiais kriterijais): „Kompozicijos“ (1970), „Žemės traukos“ (1979), „Patino“ (1968–1988)...

Galų gale – sentimentalokas ir nuoširdus V. Antanavičiaus pabaigos tekstas, prilygstantis autobiografiniam romanui, tiesiogiai susisieja su daugelio albumo darbų stilistika. Chronologiški įvykiai išdėstyti paprasta, neornamentuota kalba. Tai vis dėlto vyriška! Tai paskutinis knygos gestas, galutinai išprovokuojantis mane pripažinti jos vyriškumą. Šit kokia paprastumo ir nuoširdumo galia!

Žvelgiant visumon, norėtųsi, kad vietoj įžanginio A. Patašiaus žodžio būtų keletas skirtingų kritikų straipsnių (panašiai kaip dar apyšviežiame M. Navako kūrybos albume). Nesu taip jau labai nusiteikusi prieš „Įvadą“, bet jame per daug sąšaukų su V. Antanavičiaus autobiografiniu tekstu: juk pakanka ir vienos (paties dailininko papasakotos) V. A. istorijos, juolab – vyriškesnės.

* Vyriška knyga – tai tokia, kuri turi griežtas „kūno“ formas. Arba, kitais žodžiais tariant, konstruktyvi, racionali (nors su instinktais) ir mažiau grakšti savo turiniu bei forma nei moteriška.
Jurga Armanavičiūtė
2003-05-11
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Dailės leidybos ir informacijos centras
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 160
Kodas: ISBN 9986-716-24-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą