Vaikščiojimas kita ledo puse

Pirmosios knygos „Vaikščiojimas kita ledo puse“ autorius Vytautas Stankus viršelyje, užuot, kaip įprasta, parašęs kada ir kur gimė, ką studijavo ar šiaip veikė iki knygos pasirodymo, skaitytoją užklumpa iš kitos pusės: „Dabar jūs skaitote knygos nugarėlę. O galėtumėt skaityti pačią knygą. Nebijokit, ten visai nešalta.“ Tokį įrašą galima suprasti ne tik kaip šiek tiek manieringą raginimą atsiversti knygą ir ją skaityti, bet ir kaip norą nukreipti skaitytojo dėmesį nuo buitinio, biografinio lygmens. Vis dėlto perskaičiusi šį rinkinį ėmiau naršyti po internetą, tikėdamasi aptikti kokių užuominų apie autoriaus sveikatos būklę, amžių ir t. t. Akstinas buvo patys eilėraščiai: visi jie apie mirtį, merdėjimą, liguistumą; jei pasikliaučiau eilėraščių anamneze, galvočiau apie kokią kvėpavimo, plaučių ligą – tiek čia dusulio, dusimo vaizdinių. Cituotame viršelio įraše autorius ramina skaitytoją, kad knygoje visai nešalta. Nebūtinai turėtume tuo patikėti: jei šaltis asocijuotųsi su mirtimi, vienatve, beprasmybe, depresyviomis būsenomis, sakytume, kad tai gerokai „šalta“ knyga. O ir ko kito tikėtis, kai skaitytojas jau knygos pavadinimu kviečiamas pasivaikščioti kita ledo puse. Šaltis čia vienas mirties sinonimų: „moterys gimdose / nešioja po akmenį / penketą metų. / pagimdžiusios pameta / kur palei šulinį / sako / gimė jau šaltas“ (p. 59); „ir taip diena iš dienos / ir nieko. ir tuščia. / tik šaltis, viešpatie, šaltis / pirštuose virvė / tarp čia ir dabar / oro dantim įsikibus, kartoji (...)“ (p. 24). Knygos pasaulis yra persunktas mirties (iki baugiausio jos atvejo – savižudybės), kūno irimo vaizdinių; pusę antrojo skyriaus „iš laukimų“ sudaro eilėraščiai luošystės motyvo variacijomis, o ir likusiuose gyvenimas domina tik kaip artėjančios mirties scena. Rašyti apie anapusybę labai pavojingas sumanymas: nepaisant to, kad antspaudas jau yra laužtas, kiekvienas, ryžęsis rašyti iš anos perspektyvos, turi jį iš naujo laužti pats, turėti tam rimtų priežasčių ir, žinoma, suprasti šio veiksmo baisingumą. Kitaip sakant, šitai šventvagystei autorius turi būti subrendęs. Šiuo atveju tekstai to nepatvirtina: vaikščiojimas kita ledo puse atrodo veikiau kaip pasivaikščiojimas. Prie tokio įspūdžio prisideda ir lengvabūdiškai dažni, banaloki monologai, skirti Dievui, kuris, beje, simptomiškai rašomas mažąja raide („viešpatie, vis dar žaidžiu / jog esi“, p. 35). Autorius iš tiesų daug kur „žaidžia“, pavyzdžiui, dramatizmą – jį forsuodamas, kartodamas literatūrines pozas („išeisim, sakau, išeisim / tik tiek tepažinę buvimo (...)“, p. 38), bet tokia tema rašančiam jaunam autoriui šitai turbūt yra neišvengiama. Net ir prisiminus eilėraščio „luošystės. aš“ deklaraciją: „susenęs viduj / tik išorėj 23.“, vis dėlto keistokai atrodo, kai lyrinis subjektas kalba lyg būtų amžių baigiantis senukas: „sunku prisimint draugų veidus / žmonas išmylėtas moteris / ir vaikus / kurių šit dvidešimt / metų tik kvapas“ (p. 57). Šios mano abejonės dėl autoriaus patirties adekvatumo jo poezijos temai ilgokai netapo recenzijos tekstu, kol vieną rytą prabudau su V. Stankaus eilėraščio eilute: „parodyk kur skauda.“ Staiga supratau savo delsimo priežastį: taip, aš nerandu, kur V. Stankui skauda. Žinau, kad iš tekstinės kritikos pozicijos (kuriai simpatizuoju) šis fenomenologinis klausimas yra pažeidžiamas, bet ryžtuosi jį kelti, nes turiu ir Stankaus teksto, ir savo sapno alibi. Beje, sapnas ir miegas yra esminės šios knygos būsenos. Taigi Stankus rašo apie mirtį, ligas, luošystę, vienatvę, bet kažkaip visa tai lieka poetikos sferoje, virsta bendraisiais poezijos motyvais; įspūdis, kad poetika sau, autoriaus gyvenimas sau. Drįsčiau net įtarti, kad poetika šiuo metu autoriui gali net diktuoti gyvensenos stilių. Vis dėlto viena akivaizdu: mokytojas geras, o mokinys ambicingas ir turįs potencijų. Kokie įrodymai? Ta pati poezija. Minėtas koncentruoto negatyvumo pasaulis knygoje jau tampa poetinių vaizdinių sistema. Žinoma, čia ji dar tik formuojasi, ne visada galima atpažinti jos poetines reikšmes, vis dėlto jau ryškėja kelios vaizdinių linijos: gyvastis, kaip kvėpavimas, garavimas, rasojimas, oras, vėjas („tavo kvapas tįsta / nuo pirštų / ir kapsi“, p. 52; „nuo riedančio lūpomis kvapo / lupasi laikas“, p. 53) ir mirtis, pirmiausia kaip minėtų gyvybės atributų trūkumas: dusulys, tyla, smėlis („išnaroj sapno / tik smėlis ir žuvys / su žvynais tarp dantų // tylėjimo eiženos lūpose (...)“, p. 52; „nulaupytais žvynais / akmenys upėse dūsta“, p. 27). Į bendresnę prasmę pretenduotų nuogumo vaizdiniai: kad ir su jais sietinas kūno (veido) lupimo veiksmas, lupenos, lukštai („atsilupa veidas“, p. 26; veido randai, veido pjaustymas, beveidžiai, veidmainystė). Gyvybės – mirties ambivalencijoje autorius pabrėžia antrąjį sandą – gyvybės myriop kryptį: „abatas sakė / reikia nukirpti virkštelę / kad kūdikis nepasikartų // nes dar anksti (...)“, p. 6 – buvusi gyvybės gysla gresia pavirsti mirties kilpa; mirštama taip, kaip gimstama: „delnuos šulinio šaltis / ir geliantis (k)artumas / veidą į vandenį merkiant // garavimu? // išrasojus mintims“ (p. 9); „upės tviksėjimas / mėlynu kaspinu tau / apie kaklą – – –“ (p. 51). Vanduo knygoje tapęs anapusinės erdvės vieta; ne viename vaizdinyje (žuvis, žvejas) galima įžvelgti religinės simbolikos prasmių; žuvis, pavyzdžiui, laikoma slaptuoju Kristaus simboliu dėl krikštijimo vandeniu; gal frazė „ir viešpaties žiaunomis žaidžia / vaikai“ (p. 7) į tai, tik jau kaip trūkumą, ir nurodo. Žinoma, poetinė kalba, kaip ir religinė, negali būti visai aiški ir logiška; joje turi likti neapibrėžtumo ir paslapties. Atgimdančio krikšto vandens ir mirties ironiška sanglauda akivaizdi eilėraštyje „Ganykla“: „varnų kauleliai maiše / numylėti brendant su rūbais į ežerą – / šiandien žaidžiam ganytoją / po dugno akmenis ganomės // atsiskyrę / palaimintos kenčiančios avys – / jų vilna švelniausia“ (p. 14). Anapusinis būvis dažniausiai siejamas su vienišumu, tyla, nebylumu. „(...) tylėjimas plėšo plaučius / iš vieno buvimo į kitą / – – – // keičiant erdves“ („vienišieji prasideda krintant“, p. 10). Stankaus poetinė kalba linksta į abstraktoką, nuasmenintą pasakojimą; epiškumo įspūdį sustiprina gana dažnos padalyvinės konstrukcijos, išryškinančios šalutines veiksmo aplinkybes. Tokių eilėraščių poetinėms prasmėms suprasti ypač svarbus kitų kūrinių kontekstas. Pagal kūrinių tarpusavio ryšį trys knygos skyriai primena eilėraščių ciklus: pirmojo leitmotyvas – vienišieji (šią temą įvardija skyriaus ir 4 eilėraščių pavadinimai), antrojo – luošystės (motyvas minimas 8 tekstų pavadinimuose). Bet knygoje esama ir tokių tekstų ar jų fragmentų, kuriuose vyrauja konkreti realistinio stiliaus leksika ir kurių metaforiškoji reikšmė išryškėja jų pačių ribose („blokpostas“, „karantinas“). „Blokposto“ natūralistinis užkardos gynimo vaizdas, primenantis Remarque’o apkasų kareivio buitį, kaip ir barokiškai ekspresyvūs „karantino“ vaizdiniai, gali būti ir šiapusinės, ir anapusinės egzistencijos metaforos: „tokia jo karalystė // nebesitikim pamainos. // tylėdami tvirtinam užkardą – / vienas kitą suprantam iš žvilgsnio: / – kada mus pakeis. nepakeis. // anądien kai baigėsi kulkos / belikom šešiese // kai baigės degtinė ir spiritas / tvarsčiai kai baigėsi morfijus / kada karabinas užspringo / durtuvai dantis atsimušę į kaulus / užlūžta iš nuovargio kojos / pūliuojančios batuose (...)“ (p. 13). V. Stankui daugeliu atvejų, man rodos, neblogai pavyksta struktūruoti eilėraštį: pagrindinį pasakojimą jis vykusiai permuša klausimais, kitos stilistikos intarpais, verlibro ir eiliuotų fragmentų deriniais, strofų įvairumu. Jis ypač išryškina pabaigas, nuo likusio teksto jas atskirdamas grafiškai; dvieiliai, vieneiliai ar trieiliai taikliai replikuoja, ironizuoja ar kitaip aforistiškai suglaudina kūrinio mintį; eilėraščio „karantinas“ pabaiga: „patalai nekeisti šimtą metų. / galbūt ilgiau. / nugara pragulom iškiurus / švokštimas gulint / savo drėgmėj // – ką tau atvesti, / kunigą? // viešpatį už parankės“ (p. 15). Vaizdų srautą struktūruojanti ir įreikšminanti dialogo situacija būdinga daugeliui knygos eilėraščių, o dialogo veiksmą suprantant plačiau, jis apimtų ne tik eilėraščiuose esančius dažnus kreipinius į transcendentinį lėmėją (tai silpniausia dialogo dalis) ar tekstines nuorodas į bičiulių kūrybą („laiškanešys“, „karščiavimas“, „luošystės. pirmas“), bet ir literatūrinės tradicijos „citatas“. Prie jų aš priskirčiau kad ir šį radauskišką aidą eilėraštyje „dar tada kai nepamenu...“: „ir būna atlėgsta jei lietūs / ledinėm kojelėm užklysta / palengvėja trumpam prisilietus / lyg prie slenksčio dangaus karalystės“ (p. 41). „Citata“ laikyčiau ir po kelis knygos tekstus („karščiavimas“, „beldžiant“) klajojantį romantizuotos stilistikos motyvą: „traukiniai nebevaikšto tik bėgiais / iriasi vienišas kuprius / ir tempia iš paskos valtelę / o valtyje varpas“ (p. 28). Rūstokoje knygos rimtyje įvaizdžiais, ritmika, intonacija išsiskiria eilėraštis „snūduriuojantis“ – sakyčiau, kajokiškos poetinės hipnozės turinti lopšinė myriop: „valtys nuslysta padange / debesys kapsi nuo irklų / keista taip, / dieviškai leista // užpūsti save tau ant kelių“ (p. 53). Gražių eilučių yra ne viename knygos eilėraštyje, bet yra eilėraštis, kurį norėčiau pacituoti visą, o kad jis netrumpas ir to padaryti negaliu, tai necituosiu visai. Kalbu „apie vėjo kritimą smėliu“ – vieną anapusybės peizažo variantų, kur tvyro odą plėšantis karštis, plieskia nepakeliama šviesa ir beveik nebelikę mirties, „nes mirę atsigeria smėlio upėj / nes mirę atsigeria (...)“ (p. 47). Dar cituočiau „žvejys nesugrįžo...“, su nedidelėm kupiūrom – „palikimą“. Pabaigai tebūnie „aušros rėžis per lūpas“.