Užgavėnių kaukės

Kostas Ostrauskas – ryškiausias avangardistinės dramaturgijos atstovas lietuvių literatūroje, absurdo teatrui artimomis priemonėmis nagrinėjantis žmogaus susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtį. Vietoj tradicinių personažų jo dramose veikia metaforinės figūros; konfliktą nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą sukuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė.

Naujausioje dramų knygoje „Užgavėnių kaukės“ avangardizmas dera su istorinių asmenybių likimo piešiniais (dokumentiškai tikrais arba paradoksaliai perkurtais) – taip čia veikia, pavyzdžiui, V. Šekspyras, A. Baranauskas, B. Sruoga ir jų personažai.

Asociacijos, parodijos, groteskas, autentiškų tekstų interpretacijos – tokia įvairi yra išraiškingų dramų meninė kalba. Tačiau postmodernios formos ir žaismė nenustelbia rimtų būties klausimų, jaudinančių dramaturgą.

Knygoje šalia naujausių dramų „Shakespeariana“, „Bacho fleita“, „Vyskupas Antanas“, „Užgavėnių kaukės“, „Balys iš Baibokų“ ir 1951 metais sukurta „Pypkė“ (pirmoji K. Ostrausko pjesė), muzikinė kompozicija kupina intertekstualinių improvizacijų žaismės „Kvartetas“ (1969), „Summa philosophica“ (1995).