Urbi et liurbi

Jurgio Gimberio knygos „Urbi et liurbi“  anotacijoje dėl viso pikto perspėjama: tai ne klasikinės humoreskos, o būtent „prakalbos“. Betgi tos kabutės, matyt, nurodo, kad ir prakalbos nėra įprastinės, o tik apsimestinės, tiktai mėgdžioja intonacijas, taigi parodijuoja. Tiek pat pagrįsta būtų vadinti jas monologais (dažniausiai vidiniais). Arba improvizacijomis, ekspromtais. Nors gal ir esė (netgi aukštos prabos!). Tiek to, nesikamuokim ir nesiginčykim dėl žanro. Man visiškai priimtina vadinti linksmąja publicistika. Būtent. Kiekviena pastraipa pilnutėlė buities (ir būties!) ženklų, tikrovės trupinėlių ir gabalų. Tad nebūtina kiekvienąsyk socialiai angažuota nuostata, aiški intencija. Svarbu, kad esmė čia ne paikas šmaikštavimas, ne žūtbūtinis juokinimas daugsyk praktikoje patikrintais būdais. Kas be ko, nestinga ir taiklaus, smagaus sąmojo, tačiau tai lieka tarsi paviršiuje, kaip koks jaukas tiems, kurie labai skuba, skaito žaibiškai, nusigriebdami teksto putas, juokelius, nes juk to tik ir trokšta – pramogos, kutulio...

Manding ši knyga tuo ir skiriasi nuo ankstesnių J. Gimberio rinkinių dešimtuko, kad joje kur kas svaresnis turinys, skvarbesnis autoriaus žvilgsnis į socialinę dirvą. Tarytum autorius vykdytų kito Jurgio – Baltrušaičio savotišką priesaką: „Semk iš skausmo, ne iš knygų“. Ir šiandieninis humoristas įkvėpimo semiasi iš gyvenimo skausmų, iš tos mūsų visų suletentos, supeiktos, sumautos kasdienybės, pasak paties J. Gimberio, iš šitų postmoderno sutemų, iš to dekadanso jomarko...

Kažkurio savaitraščio naujų knygų apžvalgoje apie rinkinį „Urbi et liurbi“ perskaičiau „trumpą drūtą“ išvadą: nejuokinga, nejuokinga. Ir suėmė skanus juokas. O paskui nuliūdau, kad esama tokios nejautros humorui. Kas tai lemia? Gal kalčiausias paviršutiniškas, greitasis skaitymas, kai tikimasi, ieškoma efektingų siužeto kūliavirsčių, pritrenkiančių nutikimų, meninių triukų? Aišku, kad šitaip iš anksto nusiteikusiam skaitytojui nei lyriškos subtilybės, nei filosofinės potekstės, nei socialiniai paradoksai bei įžvalgos nedaro įspūdžio, tiesiog tie dalykai neprieinami, nepasiekiami. Užjaučiu nelaimėlius. Tiek pat užjaustini ir neskaičiusieji gimbereskų (jau senokai šitaip vadinam J. Gimberio itin savito stiliaus ir sandaros humoreskas).

Prieš kokius tris dešimtmečius ėmiau stebėti J. Gimberio kūrybinę raišką. Kažkokia labai keista, neįtikėtina. Tokios anksčiau nebuvo. Negali būti. Įtariau, kad bus, šelmis, kur nors lenkų ar vokiečių spaudoj pasigavęs unikalią manierą ir kūrybingai mėgdžioja. Gėdingai likau tūnoti pasaloje, taip ir neužklupęs nedorėlio... Ilgainiui labai labai, tiesiog liguistai pamėgau J. Gimberio stilių su gausiais šnekamosios kalbos intarpais, jo lyriškuosius atsivėrimus ir liaudiškąjį pabliuznijimą, desertacijas ir blėnius, tą nenuspėjamą asociatyvų mintijimą. Kartais visai netikėtai pagalvoju, kad dabartinės mūsų eseistikos liūtai ir tigrės, ko gero, tiktai postgimberistai... Žaviuosi tuo magiškuoju sąmonės (ir nesąmonių) srautu, kai šnekama išsyk apie viską ir kartu apie nieką.

Nežinau, ar J. Gimberis sąmoningai vengia vulgarybių, vadinamojo riebumo. To paprasčiausiai neprireikia. O jei pasitaiko, kad „užeina ant liežuvio“, tai tekste atsiranda tiktai padori dviprasmybė, užuomina. Taip pat išsiverčia be visokių absurdiškų, fantastiškų pervartų. Pakanka tikroviškų dirgsnių, gyvenimiškų motyvų. Veiksmas vyksta ne virtualioje, ne beorėje, ne sintetinėje aplinkoje, o tikrų tikriausioje tikrovėje, lengvai atpažįstamu sovietmečiu ir posovietmečiu, taip pat atpažįstamoje lietuviškiausioje (kauniškėje, šančiškėje) terpėje. Beje, per J. Gimberio malonę Šančiai jau tapo tam tikra literatūrine teritorija. Jei įvyktų kokia pasaulinė katastrofa, tai iš mielojo humoristo rašinių bene tiksliausiai būtų galima atkurti čionykštės bendruomenės kasdienius įpročius, gyvenimo bruožus.

***

Dabar galim pasidžiaugti, kad Nepriklausomybės atgavimas žodžio meistrams reiškė ne tik išsivadavimą iš cenzūros, bet ir iš suabsoliutintos kalbininkų priežiūros. Rimtosios, oriosios prozos kūrėjams gal buvo labiau pakenčiama, bet humoristams žūtbūtinai reikėjo ištrūkti iš norminės bendrinės kalbos varžtų. Humoristikos personažai dažniausiai atstovauja kaip tik prastuomenei, įvairiems degradieriams, kurių šnekėsena itin nutolusi nuo bet kokių normų. Kaip asmenį su tokiu bjauriu slengu įsileisti į meninį tekstą? Kita vertus, kaip jį nupiešti, apibūdinti, neleidžiant nė prasižioti?

Ačiū Dievui, kalbininkai humoristų netampo po teismus. Normintojų nepasitenkinimas nesukelia tiek įtampos, kad įsipliekstų atvira priešprieša. J. Gimberis neretai paišdykauja įterpdamas (kur reikia!) nenorminį žodį ir tuoj pat tai linksmai pastebėdamas, tarsi atsiprašydamas. Taip smagiau ir skaitytojui, ir kalbos prievaizdams.

Vis pagalvoju, kad anuometį kalbos gryninimą taip kantriai ir be didelių kūrybinių traumų bei nuostolių J. Gimberis iškentė todėl, kad jis – lyriškos prigimties, labai jaukus, taikus, sukalbamas žmogus. Humanistas (ne juokais). Galiu paliudyti konkrečiu faktu iš jo kūrybinės praktikos. Pačioje kelio pradžioje (dar iki pirmosios knygelės) jo miniatiūrose atsirado toks personažas, vidutinis sovietinis žmogelis, kurio „dūšia apsunkus nuo planų ir įsipareigojimų“, nuolat skubantis, į darbą važiuojantis sausakimšu troleibusu... Autorius jį pakrikštijo Lapinsku, labai paplitusia pavarde. Asmeniškai pažinojau keletą L. Vienas anuomet darbavosi miesto valdžios viršūnėje. Prasitariau jaunam rašytojui, kad išspausdinus juokelius laikraštyje gali kilti negražių, nepagrįstų įtarimų, jog mėginama susieti personažą su tikru veikėju. J. Gimberis greitai sutiko pakeisti a į e, taip įsiteisino Lepinskas Petras... Ar perkalbėtum taip lengvai kokį liguistai ambicingą kūrėją?!

Šiaip gyvenime garbusis humoristas yra baisus rimtuolis – sueigose, užeigose, užstalėse. Jei kas ir prikalbina atsistoti, tarti kokį proginį žodelį, jis būna taupus, trumpas, lyriškas. Deja, klausytojams dažniausiai nė kiek negraudu, o kažkodėl juokinga...

Negaliu savaitraščio skaitytojų pradžiuginti teksto pavyzdžiais. Net trumpiausia prakalbėlė vis dėlto nesutelpa į vieną knygos puslapį. Kur jau čia.

Pagrindinis pamokslautojas – Feliksas Žertva, autoriaus antrininkas. Jis bendrauja su keletu personažų – Juga Mišiuginu, kaimynu Teodoru Batsila, su savo Balandėle ir dukrele neklaužada, su Reksu, su Viešpačiu, be to, su pačiu savimi. „Į ką tu panašus, Žertva nelaimingas!“ – sušunka pats Feliksas, pagiringas stypsodamas priešais veidrodį... Bendravimas paprastai paliudijamas pabrėžtinai pakiliu (parodijiniu) kreipimusi. Kiekvienąkart vis kitokiu. Čia pateikiu keletą variantų (pasinaudoju citavimo kvota): „Brangūs mokesčių mokėtojai, duonos valgytojai, televizijos žiūrovai, balso teisę turintys valgomųjų šaknelių rinkėjai...“, „Mieli girtuokliai ir brangūs abstinentai...“, „Broliai ir seserys! Visų pirma – pensininkai, o paskui ir visi kiti – kareiviai, moksleiviai, studentai, laisvų profesijų bei elgesio moterys ir vyrai!“, „Nuosavybės broliai ir sesės!“ Ir taip toliau. Toksai tariamo klausytojo pašnekinimas (kartu ir šioks toks apibūdinimas) tampa savotiška įtaigos priemone. Jos pradedi laukti. Ji primena situaciją, patikslina adresatą.

Jau pirmojoje knygelėje „Dar pastebėjau“ (PK serija, 1985 m.) J. Gimberis pateikė savitų aforizmų (notabenių), dažniausiai absurdiškų, grynai humoristinių. Įterptos tarp ilgesnių tekstukų, tos notabenės – tarsi koks prieskonis. Vėlesnėse knygose tų pagardų būdavo didoki žiupsniai, net ištisi skyriai. Šiam rinkiniui tokio paįvairinimo neprireikė, vis dėlto notabenių galim surasti pačiose prakalbose, pavyzdžiui:

Geriant alkoholį galima pasigerti!

Kai tu žiūri televizorių įsijungęs, tai jis tave išjungia.

Higienos amžius – jeigu net pinigus išplauna ir padangas restauruoja.

Kai sąžinė švari, tai gražūs sapnai kamuoja.

Iš meilės, kaip žinia, ir pasmaugti galima.

Mes reikalingi vieni kitiems kaip policininkai ir vagys...

Ir t. t., ir pan. Jei sumanyčiau sulesioti visas įmanomas notabenes, tektų dar sykį skaityti „Urbi et liurbi“ ir pasibraukinėti. Beje, atspėkit, keliskart šituos tekstus skaičiau? Niekaip neatspėsit. Pirmąkart – kai autorius pateikdavo savo prakalbą „Kauno dienos“ šeštadienio puslapiui, kurį anuomet tvarkiau. Antrąkart – kai peržiūrėdavau kompiuteriu surinktą tekstą, ieškodamas klaidelių. Trečiąkart – kai išeidavo laikraštis (pasidžiaugdavau savo puslapiu). Ketvirtąkart – kai džiaugiausi išėjusiu rinkiniu „Urbi et liurbi“ (šių metų pradžioje). Penktąkart – jau kaip sklerotikas, kai per šiųmetę ilgą Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę ryžausi savo skaitymo džiaugsmais pasidalyti su jumis, pasak Jurgio Gimberio, gerbiami rinkėjai ir pacientai...

Jei būčiau bent kiek (dviem trim dešimtmečiais) jaunesnis, galėčiau angažuotis (įsipareigoti) minėtai notabenių sąrankai iš visų kolegos raštų, kai jau šis gyvasis klasikas bus baigęs kūrybos kelią, vainikuotas (mumifikuotas) visais įmanomais laurais. Et, palikim kol kas šitą malonų triūsą universitetams, jų literatūros katedrų bakalaurams, magistrantams, doktorantams...

Pripažinkim, kad skaitančiosios visuomenės, kultūros reginių organizatorių bei knygų recenzentų požiūris į J. Gimberio veikalus daugiau negu atsargus, o įvertinimai kuklūs, tiesiog šykštūs. Juos randame surašytus „Urbi et liurbi“ viršelyje. Įspūdingiausi du: 1979 m. – PDG ženklelis, 1999 m. – Vieno lito premija...

Beje, pernai paskirta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija. Taigi augimo dinamika akivaizdi. Talentas susiformavęs, bet nesustabarėjęs, nesukalkėjęs. Rašytojas nesikuičia vieno žanro rėželyje. Atsinaujina neįtikėtinai. Kismas tiesiog neprognozuojamas. Ir linkėtina, kad jis nesiliautų, o įvertinimai išaugtų ligi pat Nacionalinės premijos. Blogesniu atveju (jei šios sumos neskirtų) yra dar keletas šansų. Pirmasis: pakerėti skaitytojai galėtų kreiptis į Vyriausybę. Ji reguliariai skiria savas (irgi nemažas) premijas. Be to, turi garsųjį REZERVĄ... Antrasis šansas: galėtume J. Gimberį pristatyti Mokslo premijai. Pagrindo turim daugiau, negu reikia. Pakaktų vien pernykščio veikalo „Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai“. Beje, ir „Urbi et liurbi“ tome pateikti net keli moksliniai atradimai: šaldytuvo traukos dėsnis (jį yra patyręs kiekvienas sveiko apetito žmogus), susisiekiančių kišenių dėsnis (pinigai pereina iš vienos kišenės į kitą), kilbuko dėsnis (žuvavimas drumstame vandenyje), kuopos dėsnis (numesk ne vietoj šiukšlę – prie jos tuoj kaupiasi kitos...). Kuris mūsiškis mokslo akademikas gali prilygti tokia atradimų gausa?!

Burtingosios prozos meistras Jurgis (vėl!) Kunčinas prieš kokį dešimtmetį siūlė J. Gimberį į mūsų humoristų pirmąjį dešimtuką. O dabar dievaži jau garantuota vieta pirmajame trejetuke, gal net dvejetuke. Tereikia įsivaizduoti garsųjį liberalcentristų dipolį Vilnius-Kaunas. Kol kas iš jo tik ir turim du humoro stulpus – Juozą Erlicką ir Jurgį Gimberį. Viename dvimiesčio pakraštyje Erlickas, kitame – Gimberis. Vis dėlto man pastarasis artimesnis – ir širdžiai, ir estetiniam skoniui. Tad neieškau „Urbi et liurbi“ puslapiuose priekabių, vien giriu. Mat pritariu notabenei: „Humanistas humanistui akies nekerta“.