Uranas – 235

Prisiskaitė Tomas Staniulis laikraščių, tokia pirma mintis man šovė perskaičius šį romaną. Antra mintis, o greičiau klausimas - kaip yra įmanomas „žaismingas trileris”, o būtent tai šį romaną apibūdino leidėjai?

Visgi, pasirodo, įmanomas. Žaismingumo šiai knygai suteikia ne pačių veikėjų charakteriai, ir, anaiptol, ne siužetas - jame tai tikrai nieko linksmo. Žaismingas yra pats rašymo stilius, nors tai ir atrodo nesuderinama su aprašomais įvykiais. Ypatingų pagyrimų nusipelno skyrių ir poskyrių pavadinimai.

Kaip ir - išties įspūdingos autoriaus žinios. Ne tik apie Maroką, bet ir - atominės bombos gaminimo būdus.

Bet negaliu atsikratyti asociacijų su kita labai populiaria Lietuvoje knyga — Jurgos Ivanauskaitės „Placebu”. Labai madinga pastaruoju metu yra kalbėti apie tarptautines teroristines grupuotes, siekiančias valdyti Lietuvą. O ir šio romano autoriaus pasirinktas būdas - vieną iš neigiamų herojų pavadinti Jurijum Dorisovu (su aliuzijom į patys žinot ką) - atrodo neskanus. Gerai, kad pagrindinė moteriškos lyties herojė yra ne Liepa.

Populizmu Tomą Staniulį galima kaltinti ir dėl dienoraštinės šio romano formos. Be to, atrodo, kad meilės istorija čia buvo įpaišyta vien tam, kad romaną nupirktų ne tik lietuviško kraujo ištroškę vyrai, bet ir jų meilės išsiilgusios žmonos. O jos gali ir nusivilti - tai istorija ne tiek be geros pabaigos, kiek be pabaigos apskritai.