Un apmāksies tie, kuri skatās pa logu

Antrasis latviškai pasirodęs Sauliaus Tomo Kondroto romanas džiugina lanksčiai vilnijančiu Talrido Rullio vertimu iš lietuvių kalbos ir suteikia tikrą malonumą širdžiai bei smegenims. Romanas parašytas originaliu stiliumi – ne pirmuoju ar trečiuoju kaip įprasta, bet antruoju asmeniu kreipiantis iš dalies į klausytojus, iš dalies į veikėjus nuolatine „jūs“ forma. Mįslingas kaip ir visa Kondroto kūryba, jis užduoda klausimus, nepasiūlydamas atsakymų.

Veiksmo aplinka yra atpažįstamai realybei gimininga, tačiau jai netapati erdvė, kurioje akivaizdi meninė stilizacija susilieja su alegorija ir mitologija – tai mistiškas karo ir baimės ištiktas Sniegovijos slėnis, kuris tuo pat metu galėtų egzistuoti ir XX a. vidurio atokiame kaime, ir visiškai anapus mūsų laiko bei erdvės. Žmonės čia praradę prigimtinį gebėjimą mirti, nes klonio vidury apsigyveno pati mirtis nuožmios prievartos pavidalu. Sniegovijoj žmonių santykių modelius ir jų kaitą atspindi laiko bėgsmas, saviti gamtos reiškiniai, bet jos gyventojų antgamtinis nemirtingumas (kuris, beje, neapsaugo nei nuo senėjimo, nei nuo ligų) iš jų suformavo įtarią, nepakančią, šykščią ir prietaringą gentį. Pasakojimas plėtojamas keliuose laiko lygmenyse išsyk: dabartyje, kai pasakotojo balsas kaltina kaimo gyventojus, kad jie nepriėmė „pranašo į savo tarpą“ – seno, nežinia iš kur atsidanginusio vyro Magnaus Etanos (varde užkoduota nuoroda į lotynų magnus – didelis ir aetas – gyvenimo laikas), nes romanas prasideda jo mirtimi ir skubriu, baimingu palaidojimu; praeityje, kur senasis vyras kalbasi su savo mirusiu sūnumi Dovydu, prisimindamas dar senesnę praeitį – atvykimą į kaimą, meilę pusiau kuoktelėjusiai, pusiau pranašei Marijai, jųdviejų sūnaus Konrado gimimą ir gyvenimo eigą, sykiu išnarpliodamas ir Marijos bei marčios Magdalos gyvenimo peripetijas. Lygia greta su šiomis istorijomis pasakotojas chaotiškai klajoja po anoniminį egzistencinio erdvėlaikio labirintą, ieškodamas kelio į supratimą. Romanas sužaidžia bibliniais siužetais: apie nesutaikomai priešiškų brolių Konrado ir Dovydo (Kaino ir Abelio) konfliktą, amžinai kintančius žmogžudžio ir aukos vaidmenis, jų tėvo (kaip Adomo) vietą po saule ir surizgusius šeimos bei priešų santykius.

Nepaisant šykštaus siužeto, pasakotojo ir veikėjų monologuose čiurkšlėmis veržiasi perkrauti alegorinių veikėjų pamąstymai apie egzistencinės prasmės ir savęs paieškas, gyvenimo vingurius, erdvėlaikio maišatį ir galutinės tiesos neįmanomybę. Autorius kelia klausimus apie neapykantos, konkurencijos ir gailiaširdystės vienovę, svarsto, kas iš tikrųjų yra Kainas, kas Judas, ar jų kaltė išties tokia didelė. Ar praeitis yra negrįžtamai praėjusi, ar įsikūnijusi protėviuose? Ar kartų santykiai atperka tėvų nuodėmes, ar vaikai lieka paženklinti iki pat septintosios kartos? Ar tiesa, kad „išdavystė yra artimųjų pirmenybės teisė“? Ar žmogišką meilę įkūnija tik prarasto rojaus ir pradingusios mistinės visa ko vienovės ilgesys? Ar tironija visada gimdo kankinius? Pasakotojas nepateikia motyvų ir paaiškinimų, postuluodamas, kad tokio jau esama šio gyvenimo – žvelgiant iš šalies, tai beprasmiškas aistrų ir ieškojimų verpetas, – bet pats prisiima Dievo vaidmenį biblinių personažų viešpatijoje, tarpais suabejodamas savo egzistencija, tarpais paneigdamas ir vėl išaukštindamas save patį.

Maginę dimensiją, kurioje tarpsta Magnaus giminė, yra pajungusi totalitarinė užkariautojų armija, „nakties šeimininkai“, sukūrę diktatūros mechanizmų Sąjungą (nedviprasmiškos asociacijos su sovietų laikais). Armija išprievartauja Mariją, iš nevilties ji palieka namus, o jos ir Magnaus sūnus Konradas parsiduoda totalitarinei sistemai, tapdamas jos kariniu ruporu, ir dėl naujos gyvenimo idėjos pavergia gimtąjį kaimą, terorizuoja elgetas, valkatas, žydus ir vaikus. Trokšdamas kontroliuoti slėnio gyvenimą, Konradas sukonstruoja į vaivorykštę panašų tiltą. Šis vaizdinys paradoksaliai asocijuojasi su pasakojimu apie vaivorykštę kaip Dievo derybų simbolį žmonijos išgelbėjimui nuo nuodėmių potvynio, o Konrado tiltą nuplauna pavasario potvynis. Tai ženklas, kad derybų dėl taikos laikas jau praėjęs, kad nebelikę saito tarp praeities ir ateities, tiesos ir melo, nebėra tikros žmogaus valios laisvės, kuri padėtų saugiai peržengti ribą tarp prieštaravimų. Subyrėjus tiltui prasideda karnavališkos linksmybės, simbolizuojančios pavasario polaidį – kunkuliuojančią gyvybės jėgą, kurią veltui stengiasi supančioti mirties ir ideologijų tiltai. Bet šiek tiek vėliau, mirčiai įžengus į miestą, pradingsta paskutinis gyvybės simbolis – verdantis turgus, judrios prekyvietės vietoje stovi tik tuščios pavėsinės. Be turgaus ir kapinių, gyvybės ir mirties, slėnyje belieka tik kraupi egzistencijos iliuzija, kur kiekvienas duonos kąsnis ir kiekvienas kapų kauburėlis tampa ginčų objektu. Kaimo gyventojai inscenizuoja laidotuves, vyrai lieja laidotuvių žvakes, o moterys sudeda visą meilę į mirusiųjų drabužius, nors visa tai sutrūnija nepanaudota, nes be mirties, pasirodo, nėra ir gyvenimo.

Konradas stato upės pančius – tiltą iš naujo, nes laisvė jam neegzistuoja, nors tėvas ir brolis tam priešinasi. Brolių personažuose aštriai susikerta galios estetika ir gyvenimo autentika, vergovė ir valios laisvė, mašinerija ir kūrybos impulsas, „gėlės ir kirvio ginčas“, kurio nugalėtoju, be abejo, gali tapti tik kirvis. Iš beviltiško noro primesti asmeninę laisvės sampratą kaip universalią Konradas nužudo brolį, taip jis grąžina mirtį į Sniegovijos slėnį ir aktualizuoja Kaino kaip pirmojo žemdirbio funkciją (Kainas – pirmasis gamtinio gyvybės ir mirties kismo šventikas). Tarytum Kristus jis suteikė žemei vaisingumą, o dvasioms laisvę, tačiau atimdamas gyvybę žmogžudys kartu paženklinamas Kaino ir Judo prakeiksmu.

Galiausiai pasakotojas išduoda tikrąją Konrado tragedijos paslaptį: jaunasis Kainas kategoriškai atsisako būti savo gyvenimo aprašymo herojumi, jis trokšta būti autoriumi, liuciferišku demiurgu, užsimojusiu „sukurti harmoniją – poemą, kuri būtų pavadinta Pasauliu“ ir „užkrauti savo sąžinei bet kokį nusikaltimą, kad tik nesugriūtų šis meno kūrinys, ši Poema, surimuota iš gyvų žmonių – iš jūsų“. Jis mėgina įsprausti gyvenimą į temos ir siužeto rėmus, dramatizuoti likimą pagal žanro taisykles, bet pamiršta, kad literatūra tik blyškiai atspindi gyvenimą, į kurį žvelgiame pro savo esamybės langą – pamažu vis labiau apsiniaukdami.


www.satori.lv

Vertė Laura Laurušaitė