Tylos zona

Šnekėti apie Stiveną Kingą niekada nėra lengva. Visi jo kūriniai, kiek yra tekę skaityti, be abejo skirtingi, bet kartu ir kažkuo panašūs. Rodos knyga nelabai jau kažkuo ir išsiskiria, bet perskaitęs dar ilgai atsiminsi, o įvykius, išgyventus su pagrindiniu veikėju dar ilgokai perkratysi mintyse.

Šios knygos veiksmas sukasi apie Džonį Smitą, gyvenantį aštuntojo dešimtmečio Amerikoje. Pagrindinis veikėjas (nesiplėtojant į siužetą) patenka į automobilio avariją ir vienintelis ją išgyveną, bet beveik penkis metus guli komoje. Prisikėlęs iš jos, jis suvokia kaip gyvenimas per tą laiką pasikeitė, bet labiausiai jį sudomina politinis šalies gyvenimas. Beje, Džonas jaučia sustiprėjusias „galias“, kurias turėjo dar iki avarijos. Jo galia ne šiaip sau ekstrasensinė. Jis palietęs žmogų arba daiktą gali matyti. Gali matyti arba visą informaciją apie žmogų arba tik dalį, bet beveik visą laiką tam tikra dalis informacijos nėra prieinama, pavyzdžiui namo numeris, gatvės pavadinimas ir panašiai. Tai Džonis vadina Tylos Zona.

Tylos Zona iš kart pritraukia skaitytoją nuo pirmųjų puslapių ir išlaiko susidomėjimą iki pat paskutinių. Bet kadangi knyga išleista Lietuvoje 1989 metais, todėl leidimas nėra toks, prie kurio esame pripratę dabar. Visi angliški pavadinimai „sulietuvinti“, todėl skamba keistai ir nepatraukliai, kelia šypseną, todėl tai trukdo susikaupti ir įsigilinti į knygą, bet tik iš pradžių. Šiaip iš esmės vertimą vertinčiau gerai, nes be išverstų pavadinimų daugiau tekste keistumo nepastebėjau, viskas maloniai susiskaito. Deja, pati knyga nors ir labai maloniai skaitosi, nėra kažkuo probloškianti. Pabaiga nuvylė, norėjosi kažko „didesnio“, bet deja taip nebuvo. Stiveno Kingo stilius šiame veikale taip pat išlieka toks pats nuspėjamas, nes jei skaitei bent porą jo kūrinių, tai žinosi, kad visas įdomumas sudėtas į paskutinius porą puslapių. Bet, kaip minėjau, deja tie pora puslapių ganėtinai nuvylė. Žinoma, tai pačios knygos beveik nesugdino ir buvo labai malonu ją skaityti, sekti kaip Džonas Smitas gyvena ir kaip jaučiasi turėdamas išskirtinių gabumų.

Šią istoriją aš pavadinčiau labiau tragiška nei siaubo, ko mes pratę tikėtis iš S.Kingo. Užvertus paskutinį puslapį apima liudesys, ko nepalyginsi, tarkim, su „Švytėjimu“, kuris tikrai kelia šiurpą jei skaitai vidury nakties prie stalinės lempelės. Autorius nenuvilia savo įtaigiu stiliumi, originalumu ir įžvalga žmogaus psichologijoje. Tai viena iš knygų kuri verčia susimąstyti – o ką aš daryčiau jei turėčiau tokių sugebėjimų? Ką aš daryčiau Džonio vietoje?