Tyla

Bemaž kiekvienas ką nors girdėjo apie amerikiečių menininką Johną Cage’ą (1912–1992). Bet ne kiekvienas – tą patį. Tas, kuriam rūpi modernioji muzika, žinos, jog Cage’as studijavo muziką pas Arnoldą Schönbergą, kad jam nusibodo tradicinių instrumentų tradiciniai garsai ir todėl jis preparavo fortepijoną bei paskelbė esant muzikinius visus aplinkos garsus, o galiausiai – ir tylą, kurią pavertė muzikos forma garsiajame kūrinyje 4’ 33’’, atliktame Davido Tudoro 1952 metais... Tas, kuris guldo galvą už dailę, be abejo, žino, kad Cage’ą aplinkos triukšmus laikyti muzikiniais garsais pastūmėjo savo ready-made’ais dailininkas Marcelis Duchamp’as, o tylą suvokti kaip muziką – „baltieji“ Roberto Rauschenbergo paveikslai ir kad pats Cage’as – ne mažiau dailininkas nei muzikantas, nes juk nuo jo bendradarbiavimo su Rauschenbergu ir Merce’u Cunninghamu prasidėjo po Dada eros lyg ir numirusių performansų bei hepeningų prisikėlimas, o kur dar jo naujojo „notavimo“ grafika ir tapybos kūriniai! Įnikusiajam ieškoti Rytų įtakos XX a. europietiškajai kultūrai, be abejo, bus žinoma, jog Cage’as klausėsi Daisetzo Teitaro Suzukio paskaitų apie zenbudizmą, savuosiuose tekstuose nuolat citavo Sri Ramakrishną, buvo rimtai pastudijavęs indų muziką, o kiek persiėmęs abstraktesnėmis Rytų religijų ir filosofijų idėjomis – ką čia ir kalbėti. Tuo tarpu besiaukojantysis už lietuvių prestižą negali nežinoti, kad Fluxus įkūrėjas Jurgis Mačiūnas daug ką sėmė ne iš kokių apsidrumstusių šaltinių, o iš paties Johno Cage’o...

Tie, kurie perskaitė šias eilutes, be abejo, dabar jau yra mažiau vienpusiški: jie susipažino (glaustai) bent su keturiais garsiojo amerikiečio veiklos ir mąstymo aspektais. Tačiau dar didesnę galimybę jiems nušvisti teikia knyga baltais viršeliais – Johno Cage’o „Tyla“, kurią išleido „Pasviręs pasaulis“, vadovaujamas seno mano pažįstamo – Roberto Kundroto, ir kurioje jūs rasite žodinės J. C. kūrybos šedevrus – jo paskaitas.

Gyvenimas ir menas. Dar ir šiandien susidūrę su gyvenimiškos (buitinės) paskirties objektais, kurie be akivaizdesnio apdorojimo pateikiami kaip menas, mūsų „intelektualai“ (ne visi, ne visi) kraipo galvas. Tas kraipymas nežodine kalba sako: „Menas ir gyvenimas yra skirtingi dalykai“. Tai modernistinis mąstymas. Tuo tarpu postmodernistinis, pradėtas Duchamp’o (kai Cage’ui tebuvo penkeri metukai ir kai pats postmodernizmas dar nebuvo prasidėjęs), tuo labai abejoja. Ir muzikoje, ir dailėje toji abejonė reiškiasi dviem strategijomis. Pirmoji: imti gyvenimo reiškinius tokius, kokie jie yra, ir, kad jie virstų menu, įmesti juos į tam tikrą regimą, apčiuopiamą (pavyzdžiui, parodos arba koncertų salės) arba neregimą, neapčiuopiamą (esantį galvoje idėjų, nuostatų, žiūrų pavidalu) kontekstą. O dar geriau – iš karto į juos abu. Antroji: paversti klausytoją ar žiūrovą kūrinio bendraautoriu, priversti jį (ne visuomet jam pačiam tai suvokiant, o dažnai – pradžioje nesuvokiant, bet suvokiant gale) dalyvauti kuriant kūrinį. Cage’as buvo abiejų šių strategijų apologetas. Pirmoji daugiausia susijusi su jo pagarba buitiniams garsams (triukšmams) ir pastangomis (sėkmingomis) paversti juos muzika. Štai už ką jis giria ir Mortoną Feldmaną (įstrižais brūkšniais čia žymiu įvairaus ilgio pertrūkius tekste, panaudotus muzikiniam kalbos organizavimui): „Feldmanas nekalba apie garsus, tik renkasi / pirmutinius / jam pasitaikiusius. Jo supratimas kitoks: / kompozitorius / ne kuria, / o priima tai, kas ateina, / nesijaudindamas dėl padarinių, / reiškia / nebijodamas, / arba / sklidinas tokios meilės, / kuri / kyla iš / vienybės su bet kuo / jausmo /. Paaiškėja, / ką jis turi galvoje, / tikindamas, kad yra susijęs su visais garsais...“ Antroji – su sėkmingai įgyvendintais interaktyvumo (dabar populiarus terminas, nežinau, ar jis buvo naudotas penktajame ir šeštajame dešimtmetyje) aktais. Imkime kad ir garsųjį 4’ 33’’: čia klausytojai „apmulkinami“ ne tik ta prasme, kad keturias minutes ir trisdešimt tris sekundes yra priversti klausytis muzika paverstos tylos: jie dar girdi virstančius muzikiniu kūriniu savo pačių skleidžiamus garsus: kosčiojimą, šnabždesius, kėdžių girgždinimą... Prie viso šito dar galima pridurti ir paties Cage’o tvirtinimus apie tai, kad muzikos girdėjimas yra klausytojo aktas ir kad muzika priklauso labiau jam negu kompozitoriui. Be to, čia ryškut ryškios dar dvi Cage’o širdžiai mielos idėjos: kad menas nėra autoriaus saviraiška (kaip tai buvo brangu abstrakčiajam ekspresionizmui!) ir kad menas nėra komunikacija.

Žinoma, žinoma... Nereikėtų pamiršti, kad prieš susiglausdamas pasaulis vis dėlto turi išsiskleisti. Kitaip tariant, prieš gyvenimą vėl sutuokiant su menu reikia juos išskirti. Ir čia – neginčijamas ikimodernizmo ir modernizmo nuopelnas. Jeigu ne jie – ką šiuo atžvilgiu būtų veikęs Johnas Cage’as?

Rytai / Vakarai. Pastaraisiais metais lietuviškai išėjo net kelios geros knygos, pristatančios rytietiškojo (daugiausia – budistinio) mąstymo principus: Dalailamos, Thich Nhat Hanho, Samprasado Vinodo. Pasirodė paties Budos tekstų – Dhammapados – vertimo į lietuvių kalbą fragmentai. Johno Cage’o „Tyla“ vieniems gana netikėtai, o kitiems visiškai tikėtai stačia galva neria į šios rytietiškosios literatūros kontekstą. Ji visa savimi paliudija tai, ką Antanas Andrijauskas dar 1995 m. (vadinasi, kol minėtosios literatūros lietuviškai nebuvo) tvirtino „Miestelėnų“ almanache: postmodernistinio tipo kūryba daugeliu saitų susijusi su tradicine Rytų kultūra. Pats Cage’as viename knygos tekste truputį juokaudamas sako, kad vieni įžvelgia jo kūriniuose rytietiškumo, o kiti – ne. Palikime šią nuomonę apie nežodinę jo kūrybą tiek vieniems, tiek kitiems. Bet pasižiūrėkime į žodinę – čia aptariamąjį veikalą. Ką sako, pavyzdžiui, autorius apie tariamą „aš“ autonomiškumą, kurį (autonomiškumą) budistinė tradicija laiko didžiausiu vienybės su visa būtimi (vadinasi, ir nušvitimo, atbudimo) kliuviniu? Štai ką jis sako: „Nėra jokio kito / gyvenimo. / Jis vienas. / Be pradžios, be vidurio, be pabaigos / . / Samprata: pradžia, vidurys ir prasmė kyla iš „aš“ pojūčio, / „aš“ atsiskiria nuo to, / ką gyvenime laiko visu kitu“. O kaip Cage’as nusiteikęs bene garsiausio budistinio teiginio – kad kiekviename mūsų glūdi Buda – atžvilgiu? Štai kaip: „O dabar mes / judame nuo / kažko / prie nieko, / ir nepasakysi, / sėkmė / ar nesėkmė, / nes visa vienodai / turi / Budos / prigimtį“. Tai gal jis bent į rytietiškąją betiksliškumo idėją žiūri mažiau palankiai, šiaip ar taip, o prieš kiekvieną menininką, regis, dunkso toks konkretus tikslas – sukurti meno kūrinį? Kur tau! Štai to J. C. žodžiai: „Mes iš tiesų neturime tikslo arba galim sakyti, jog tai ir yra mūsų tikslas“. Ko daugiau bereikia? O jeigu dar pridurtume, kad tekstas „Neapibrėžtumas“ sukonstruotas vien iš zenbudistinius koanus primenančių keliasdešimties Cage’ui ir kitiems nutikusių istorijų?

Tačiau ėmiau badyti pirštu į rytietiškąsias Cage’o idėjas iš esmės ne tam, kad įrodyčiau jo paties rytietiškumą. Taip nemaloniai elgtis pradėjau todėl, kad dar sykį atkreipčiau dėmesį (tai mėginau daryti jau kelis sykius) į po tariamai nerimta postmodernistinio tipo menine kūryba glūdintį didelį didelį rimtumą. Ir po kai kuria lietuviškąja – taip pat. Štai kaip suktai pasinaudojau Cage’u!

Simultaniškumas. Viešpatie, juk gyvenime tą pačią akimirką atsitinka daugybė dalykų: kol aš kalbu, kitas tyli, trečias knarkia, ketvirtas švilpauja; šviečiant saulei, dar pučia ir vėjas, o višta deda kiaušinius; kai skrandis virškina pusryčius, širdis nesustoja palaukti, kol jis baigs, o plaučiai dirba savo darbą. Vadinasi, artinamas prie gyvenimo, meno kūrinys, be kita ko, dar gali būti ir simultaniškas: jam būnant kūriniu, tuo pat metu gali vykti ir šis, ir tas, ir anas. Ir ne už kūrinio ribų – jame pačiame. Taip buvo sukonstruotas garsusis 1952 metų performansas „Be pavadinimo“ (Untitled Event), kurio metu (daug kas vyko susyk) Johnas Cage’as skaitė tekstą (pasilypėjęs ant kopėčių) apie muzikos ryšį su zenbudizmu ir ištraukas iš Meistro Eckharto kūrinių, o vėliau atliko „kompoziciją su radiju“; Robertas Rauschenbergas grojo vinilines plokšteles su Edith Piaf dainomis ranka sukamu gramofonu, o paskui rodė „abstrakčias“ skaidres; Davidas Tudoras skambino preparuotu fortepijonu, o vėliau pilstė vandenį iš vieno kibiro į kitą. Charlesas Olsenas ir Mary Caroline Richards, infiltruoti į publiką, skaitė poeziją; Merce’as Cunninghamas su bendrais šoko tarpuose tarp žiūrovų, o juos lodamas vaikėsi susijaudinęs šuo... Puikiausiai koegzistavo tarpusavyje nesusiję įvykiai. Ir jokio vientiso naratyvo!

Tačiau šiuo atveju, kalbant apie knygą, svarbiau kitkas: svarbiau, kad ir kai kurie knygos tekstai „organizuoti“ tuo pačiu principu. Štai tekstas „Kur mes einame? Ir ką mes darome?“ Įžangoje autorius sako: „Šį tekstą sudaro keturios paskaitos, kurias skaityti reikėtų vienu metu“. Knygoje tekstas pateikiamas keturiais skirtingais šriftais. Galime skaityti tai, kas surinkta kuriuo nors vienu šriftu. Pavyzdžiui, pasirinkę riebų nekursyvą, skaitome: „Tądien miške, kai pasiėmiau kompasą, aš ne juokais pasiklydau“. O ėmęsi riebaus kursyvo, randame parašyta: „Jos pasyvumas mums leido elgtis gan nerūpestingai ir atsainiai“. Tuo tarpu atidavę pirmenybę liesam nekursyvui, sužinome: „Tai, ką darome, ne itin skiriasi nuo to, ką darydavome. Tai yra: gimus idėjai ją įgyvendindavome, o vėliau kažkas turėdavo padaryti daugiau ar mažiau nei jam būdavo liepta“. O jei sekame liesu kursyvu, mums teigiama: „Tai reiškia, jog bus akimirkų, kada protinga ištarti „taip“ ir bus kitų, kai tas pats ištartas žodis nuskambės absurdiškai“. Tuo tarpu skaitydami „strofą“ iš keturių eilučių, susidedančią iš visais šriftais parašytų teiginių, gauname: „pasiėmiau kompasą, aš ne juokais /[/i] Tai reiškia, jog bus akimirkų,[/i] / Jos pasyvumas mums leido elgtis idėjai ją įgyvendindavome, o vėliau“. Čia autorius išties leidžia veikti atsitiktinumui (vienam svarbių visos jo kūrybos principų), kuris, jo (ir kitų) nuomone, toks dažnas gamtoje. Drauge J. C. pademonstruoja tai, dėl ko buvo įspėjęs teksto įžangoje: „Čia jos [keturios paskaitos] pateiktos taip, kad būtų įmanoma perskaityti, – abejotinas pranašumas, nes norėjau išreikšti mintį, jog mūsų potyriai, išgyvenami vienu metu, viršija mūsų supratimą“. Tačiau kas, kad „viršija supratimą“! Užtat kaip malonu skaityti. Gera postmodernistinė poezija. Tikrai ne blogesnė už Neringos Abrutytės.

Čia dabar pats laikas ką nors pasakyti apie knygos vertimą. Tad sakau: ją skaityti lietuviškai lengva, patrauklu, įdomu, malonu (kas be ko, pasitaiko vienas kitas smulkus kalbos riktas; beje, kur dingo p. 289–292?). Kaip tyčia nesu skaitęs angliškai nė vieno Cage’o teksto iš tų, kuriuos organizuodamas jis naudoja pertrūkius (pauzes) arba, kaip ką tik minėtame, leidžia pintis kelioms temoms. Tačiau vertimo kokybę (o J. C. į lietuvių kalbą vertė Milda Keršienė-Dyke) galima nustatyti ir neturint po ranka originalo. Kriterijų savo dienoraščiuose yra pasiūlęs Alfonsas Nyka-Niliūnas: vertimas blogas, jei jį skaitant kyla klausimas, už ką šis poetas laikomas didžiu. Skaitant Cage’ą lietuviškai, tokio klausimo man nekilo. Negana to: susidarė įspūdis, kad didis dailininkas ir kompozitorius Johnas Cage’as yra pakankamai didelis ir žodžio srityje.

Pabaigoje: nors Cage’o tekstai, sudėti į jo „Tylą“, yra rašyti 1937–1961 m., drąsiai galima teigti: dabartiniame Lietuvos kultūros kontekste jie tebėra aktualių aktualiausi.