Tūkstantis arbatos puodelių

Nedidelėje knygutėje autoriai (kurie pavardes viršelyje užrašė per brūkšnelį, tarsi jau būtų tapę vienu asmeniu) treniruojasi rašyti „aštraus siužeto“ trumputes istorijėles, kurias vadina novelėmis. Dažniausiai jos labai panašios į J. Erlicko pamėgto ir išplėtoto žanro kūrinėlius, tik šiems pasakotojams dar toli iki minėto rašytojo. Čia pernelyg ryškiai matosi, kad autoriai vėto ir mėto personažus kaip tik užsimano: veiksmas dažnai fantasmagoriškas, kartais pavirsta į atvirą kliedesį. Vis dėlto novelė pasižymi tam tikra teksto struktūra ir kompozicijos dėsningumais, o šie trumpučiai pasakojimai atrodo tarsi tam tikro siužeto eskizai: viskas aprašoma paskubomis, nesismulkinant, nesigilinant, o pabaiga paliekama likimo valiai. Ar tokiu būdu autoriai pretenduoja atskleisti tam tikrą išmintį? Ar tiesiog negailestingai žaidžia futbolą veikėjų kūnais? Juk šie dažniausiai net neturi vardų, tik atitinka stereotipinius tam tikrų profesijų atstovų paveikslus. Beveik visi – arba Amerikos lietuviai verslininkai, arba alkoholikai, arba vienaip ar kitaip su rašymu susiję žmogeliukai. Būtent – žmogeliukai: bejėgės lėlės, kalbančios savo padėties neatitinkančiu stiliumi, padrikai besielgiančios ir dažnai nusistebinčios: „Kam aš čia atėjau?“ (p. 95). Šį tekstų rinkinį geriausiai ir apibūdina veikėjo žodžiai: „Kažkokia šizofrenija! O gal anekdotas!“ (p. 57). Tik tas anekdotas visai ne juokingas, greičiau – absurdiškas ir klaikus („Laiptinė“, „Telefonas“, „Konsultantė“).

Kai kur, tiesa, rašytojai pretenduoja į poetinę kalbą („Lunatikas“) arba žaisdami žodžiais kuria šmaikščias metaforas („Politikas“, „Varlės“, „Žudikas“). Kai kur tarp tokių poetiškų žodžių įterpia kokį žaismingą marazmą („Baltuma“, „Bespalvė“), mėgsta gražias frazes: „pavojinga suvalgyti vaizduotės žuvį, geriau jau alkanam laukti žiemos suvargusioje pirkioje“ (p. 50). Tačiau pagirti jų už gražų kalbos stilių taip pat negalėtum: per daug svetimybių („biznierius“, „klerkas“, „dauntaunas“). Dažnai jaučiama, kad žodis čia apskritai nieko nereiškia: pasakoma, kad tik būtų pasakyta: „Vokalinis menas – tai viešas faktas, nepaneigiama kultūros šventė“ (p. 79). Jei taip demonstruojamas humoro jausmas, tai jis labai jau savotiškas. Patiks nebent tiems, kas mėgsta kiaurą parą žiūrėti žinias ir stebėtis, kad aplinkui – vien vagys, lietuvis lietuviui – vilkas. Bet gal geriau vienas puodelis geros arbatos, nei visas tūkstantis neskanios?