Tu mano vargus pažįsti

Liga išplėšia žmogų iš įprasto gyvenimo. Negalavimai, fizinis skausmas, dažnai ir dvasios kančia bei nerimas gali visiškai sugniuždyti. Liga visuomet sukrečia. Kenčia ne tik ligonis, bet ir jo artimieji, draugai. Tenka iš naujo peržiūrėti savo nueitą kelią, išbandymo šešėlyje vėl peržvelgti gyvenimo vertybes. Būtent tada mūsų žvilgsniai ieško šviesos atšvaitų sutemų pasaulyje, mes renkame žodžius širdyje ir, tardami juos, stengiamės atsispirti užklupusiai negandai.

Sergant dažnai sunku melstis. Neturėtume dėl to stebėtis ar nerimauti. Dievas mus girdi, net jei nerandame žodžių. Ir vis dėlto gera jam pasakyti, kas mus jaudina.

Kartais gali padėti kitų žmonių maldos: atpažįstame save kurioje nors mintyje, kažkuris žodis prabyla mums tiesiai į širdį ir leidžia atgauti pasitikėjimą.

“Dieve, kas manęs laukia? Kas bus toliau? Ar tai rimta, ar nereikšminga? Man sako: “Viskas bus gerai!” Bet kyla vis daugiau klausimų.

Dieve, aukoju Tau save su visomis savo baimėmis ir miglotomis viltimis. Viską į Tavo rankas atiduodu. Prašau Tavęs sveikatos. Bet labiausiai prašau: neapleisk manęs! Tu mano vargus pažįsti. Žinai, kad mano jėgos menkos; žinai, kad be Tavęs aš negaliu nieko”.

Šis senų ir naujų maldų rinkinys kviečia kreiptis su savo prašymais ir skundais visiškai pasitikint į Tą, kuris nori visuomet būti arti.