Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus

Šioje knygoje pateikiamos literatūros klasiko Stefano Zweigo biografinės esė. Autorius, stebindamas savitomis psichologinėmis įžvalgomis, išmintimi bei erudicija, gilinasi į trijų unikalių asmenybių, savo likimo virtuozų, nepranokstamų menininkų ir tiesiog kenčiančių žmonių – Casanovos, Stendhalio ir Tolstojaus – gyvenimo paslaptis.

Portretų serijos „Pasaulio statytojai", kurioje kūrybinės dvasios siekius mėginu pailiustruoti reikšmingiausiais tipais, o šiuos -konkrečiais personažais, trečiasis tomas ir supriešinamas su ankstesniaisiais, ir juos papildo. Tome „Grumtynės su demonu“ parodyti Nietzsche, Kleistas ir Holderlinas kaip skirtingi tragiškos prigimties įsikūnijimai, - prigimties, kuri, demoniškos galios genama, grumtynėse su begalybe peržengia ir savo, ir realaus pasaulio ribas. Tomas „Trys meistrai“ pristato Balzacą, Dickensą ir Dostojevskį kaip epinius pasaulio vaizduotojų tipus, savo romanų kosmosu kuriančius kitą tikrovę greta esamos. Tomo „Trys savo gyvenimo dainiai“ herojų kelias nei šauna į begalybę kaip pirmųjų, nei suka į realų pasaulį kaip antrųjų, o grįžta atgal prie jų pačių. Ne makrokosmą atspindėti, ne būties pilnatvę, o išskleisti savojo Ar mikrokosmą kaip ištisą pasaulį - štai ką jie nesąmoningai jaučia kaip svarbiausią savo meno uždavinį: jiems nėra tikrovės, reikšmingesnės už jų pačių egzistencijos tikrovę. Pasaulį kuriantis poetas arba, pasak psichologų, ekstravertas, t. y. atsigręžęs į pasaulį, savąjį Aš bemaž be pėdsakų ištirpdo kūrinio objektyvybėje (tobuliausiai tai atitiko Shakespeare'as, kaip žmogus, tiesiog tapęs mitu), subjektyviai jaučiantis, intravertas, t. y. atsigręžęs į save, savąjį Aš išskleis kaip ištisą pasaulį ir pirmiausia vaizduos savo paties gyvenimą. Kad ir kokią formą pasirinktų - dramą, epą, lyriką ar autobiografiją, - kiekvieno kūrinio branduoliu ir terpe jis nesąmoningai pavers savąjį Aš, kiekvienu atvaizdu pirmiausia vaizduos save. Šio, trečiojo, tomo uždavinys - pamėginti parodyti tokį subjektyvaus, savin panirusio menininko tipą ir būdingiausią jo meno formą, būtent autobiografiją, pasitelkiant tris personažus - Casanovą, Stendhalį ir Tolstojų.

Casanovą, Stendhalis, Tolstojus - žinau, šių vardų sugretinimas iš pirmo žvilgsnio veikiau stulbina, nei įtikina: pradžioje sunku įsivaizduoti, koks vertybinis lygmuo galėtų susieti lengvabūdišką, amoralų šelmį ir abejotiną menininką Casanovą su tokiu didvyrišku etikos skelbėju ir tobulu kūrėju kaip Tolstojus. Iš tikrųjų ir šįsyk atsidūrę greta vienoje knygoje jie toli gražu neatstovauja tam pačiam dvasiniam lygmeniui; priešingai, šie trys vardai simbolizuoja tris pakopas, taigi hierarchiją, vis aukštesnį to paties tipo įsikūnijimą; jie atstovauja, kartoju, ne trims lygiavertėms tos pačios kūrybinės funkcijos -literatūrinio autoportreto - formoms, o trims skirtingoms jos pakopoms. Akivaizdu, kad Casanovą tėra pirmosios, žemiausios, primityvios pakopos atstovas, būtent naiviojo autoportreto, kuriame žmogus gyvenimą tapatina su išoriniais jusliniais bei faktiškais išgyvenimais, patikliai dėsto šio gyvenimo tėkmę ir įvykius jų nevertindamas, netyrinėdamas savęs. Stendhalio kūryba pakyli autoportretą iki aukštesnės, psichologinės, pakopos. Čia nepakanka plikos ataskaitos, paprasto curriculum vitae, čia Aš yra susidomėjęs savimi, stebi savo paskatų mechanizmus, ieško savo veiklos ir savo delsos motyvų, dairosi dramatizmo sielos erdvėje. Taip veriasi nauja perspektyva, leidžianti menininkui pažvelgti į save kaip į subjektą ir objektą, pateikti dvejopą - vidinę ir išorinę - biografiją. Stebintysis stebi save, jaučiantysis tiria savo jausmą, - regos lauke atsidūrė ne tik pasaulio, bet ir sielos gyvenimas. Tolstojaus tipo menininkas pasiekia aukščiausią tokios psichinės savistabos pakopą, jis kuria ir etinį-religinį autoportretą. Tikslus stebėtojas vaizduoja savo gyvenimą, pastabus psichologas - jo sukeliamus jausmo refleksus; naujasis savistabos elementas, negailestinga sąžinės akis, sveria kiekvieną žodį - kiek šis teisingas, kiekvieną įsitikinimą - kiek šis tikras, kiekvieną jausmą - kiek šis ilgalaikis ir stiprus: kurdamas autoportretą, peržengiantį smalsaujančios savistabos ribas, menininkas išmėgina save morališkai, teisia pats save. Jį domina ne tik jo žemiško kelio pobūdis ir forma, bet ir jo prasmė bei vertė.

Tokio tipo - save vaizduojantis - menininkas bet kokią literatūrinę formą įstengia užpildyti savuoju Aš, tačiau jis pats visiškai atsiskleidžia per vienintelę formą, būtent autobiografiją, išsamų Aš epą. Kiekvienas šio tipo menininkų nesąmoningai linkęs į autobiografiją, vis dėlto nedaugelis pajėgia ją parašyti, - iš visų meninių formų kaip tik autobiografija nusiseka rečiausiai, nes ji yra atsakingiausias iš visų žanrų. Mažai kas ją mėgina rašyti (neaprėpiama pasaulio literatūra vargiai priskaičiuotų bent tuziną reikšmingų kūrinių), mažai kas tiria psichologiniu požiūriu, nes neišvengiamai turėtų iš tiesmukos literatūrinės zonos nužengti į giliausią mokslo apie sielą labirintą. Žinoma, ir čia, pratarmės ankštybėje, pernelyg drąsu kėsintis bent apytikriai apčiuopti autoportreto galimybes ir ribas: preliudija tebūnie problemos tematika ir keletas užuominų.