Trumpas antrasis Bri Taner gyvenimas

Tai pagaliau nutiko: dosni dovana gerbėjams, siurprizas, lyg prancūziškos bulvytės, aptiktos Stefani Mejer vampyriškojo greitojo maisto maišelio dugne. Kai skaitytojai jau dvejus metus manė, kad sužinojo viską apie Belą ir Kalenų klaną, pasirodo „Trumpas antrasis Bri Taner gyvenimas“. Ši knyga yra priedas prie „Užtemimo“, trečiojo Meyer sagos apie paauglės ir vampyro meilę, tomo.

Pirmiausia atsakykime į keletą „degančių“ klausimų:

Ar daug šioje knygoje Edvardo?

Apie 20 puslapių.

Ar daug dalykų yra „akinantys“, ar „žėrintys“?

Taip. Beje, „disco rutulys“ tai įprastas apibūdinimas, pasirenkamas vampyrų odos švytėjimui saulėje nusakyti.

Ar ši knyga gera?

Na jau! Pasitenkinimas, kurį gauname iš tokių romanų kaip „Saulėlydis“, negali būti pamatuotas tokiais žodžiais kaip „geras“ ar „blogas“. Tai dar labiau taikytina „Bri“, pasakojimui, kuris iš pradžių nebuvo planuotas kaip atskira knyga ir kurį gerbėjai vis tiek skaitys, o nemėgstantieji ignoruos, nepriklausomai nuo to, kokių apžvalgų knyga sulauks.

„Bri“ vyksta tuo pat metu kaip ir „Užtemimas“, tad žinios apie pastarąjį romaną padės suprasti aptariamos knygos siužetą.

„Užtemime“ Bela siunčia prašymus į koledžus, svarsto apie pasiūlymą tuoktis ir rūpinasi dėl žmogžudysčių protrūkio Sietle. Ji balansuoja tarp žvaigždėtos meilės Edvardui ir meilės Džeikobui mėnulio pilnatyje bei bando suderėti taiką tarp kariaujančių vilkolakių ir vampyrų. Taip pat ji tampa Volturių, kilmingos vampyrų šeimos, ir naujai sukurtų vampyrų, pažeidinėjančių vampyrų įstatymus, armijos susidūrimo liūdininke.

Bri Taner yra viena iš tų naujagimių vampyrų.

Jos personažas „Užtemime“ pasirodo penkiuose puslapiuose: ji tampa Volturių kaline, maldauja pasigailėjimo, tačiau jis jai nesuteikiamas, o sprendimas – galutinis ir nekeičiamas.

Tačiau autorei patiko pabėgusi penkiolikmetė, paversta vampyre, tad ji pradėjo analizuoti jos trumpą gyvenimą atskirame rašinyje. Tas eksperimentas netrukus išaugo iki knygos dydžio ir S. Meyer nutarė ją publikuoti, kartu paaukojant Amerikos Raudonajam Kryžiui po vieną dolerį nuo kiekvieno parduoto egzemplioriaus.

Knygos veiksmas prasideda praėjus trims mėnesiams po to, kai pagrindinė veikėja tapo vampyre. Ji gyvena su kitais „naujagimiais“ pigiuose Sietlo nakvynės namuose, malšina savo troškulį žmogaus kraujui bei tuo pačiu bando išsiaiškinti, ką paslaptingasis Railis slepia nuo visų likusiųjų. Užuomina: jis dirba Viktorijai, piktajai „Saulėlydžio“ vampyrei, siekiančiai nužudyti Belą ir sunaikinti Edvardą Kaleną bei visą jo šeimą.

Bri mažai ką prisimena iš savo, kaip žmogaus, gyvenimo. Ji žino tik tiek, kad tai nebuvo maloni patirtis ir, rodos, vampyrės gyvenimas bus ne ką geresnis. Naujagimiai vampyrai yra bjaurūs sutvėrimai, dažnai besigriebiantys jėgos vienas prieš kitą vien dėl pramogos. Vienintelis Bri sąjungininkas yra Diegas, kuris, be kita ko, yra dar ir gražus.

Siužetas pametėja keletą itin skanių kąsnių. Gerbėjai ras naują priežastį nekęsti Džeinės, trapiosios kankintojos iš Volturių šeimos ir Fredo, vampyro, kurio ypatinga galia yra priversti žmones vemti — visai malonus priedas.

Tiesą sakant, jei kalbėtume apie veikėjus, „Bri“ lenkia kitus romanus iš „Saulėlydžio“ sagos. Priešingai negu Edvardas ir Bela, kurių meilė dažnai primena patologinę obsesiją, Bri ir jos meilės objektas Diegas kalba ir elgiasi kaip tikri (nemirę) paaugliai, tyrinėjantys įsimylėjimą.

Meyer sukurti dialogai čia yra labiau įtikinami nei bet kur kitur „Saulėlydžio“ pasaulyje, tačiau gerbėjai neieško jos romanuose realybės. Gerbėjai nori čia rasti fantazijų pasaulį ir tą nepakeliamai saldžią aistrą. Mes norime, kad jos sukurti veikėjai prisiektų „Aš geriau numirsiu, nei būsiu atskirtas nuo tavęs“. Būtent taip elgiasi Edvardas su Bela susitikę kiekvieną kartą. Tai geriau nei frazė, kurią Diegas pasako Bri: „Jis man kaip ir draugas. Na, aš turiu omeny, ne toks draugas, kokia draugė man esi tu.“

Romanas nuvylė. Na, bet ko kito galima tikėtis iš knygos apie paauglę? Knyga labiausiai įtraukia paskutiniuosiuose 30 puslapių, kai, kaip galimi Bri išgelbėtojai, pagaliau pasirodo Kalenų šeima. Pagrindinė veikėja nė karto nepastebėjo, koks dailus ir dieviškas yra Edvardas, o tai tikrai keista gerbėjams, pažįstantiems tik Belos požiūrį.

Mums lieka tik ilgesingai stebėti jau pažįstamus draugus trokštant, kad galėtume su jais eiti namo. Bri, rodos, esi miela mergaitė, tačiau tu užstoji vaizdą, kuris mums iš tikrųjų rūpi. Jei tu galėtum kiek pasitraukti... Ačiū.

Edvardai, Bela, laukite mūsų.