Trispalvio erelio skrydis

Pažįstu Ernestą, todėl mano recenzija apie jo knygą bus subjektyvi. Betgi subjektyvios recenzijos kartais gali būti net geresnės už objektyvias, nes Šventame Rašte pasakyta: „kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos”. Nenoriu būti išspjautas iš Viešpats burnos, todėl verčiau būsiu karštas, nei drungnas. Karštas, tai reiškia karštai pritariantis autoriui, jo knygai ir jo knygos pagrindiniam herojui – eskadronui „Erelis-02“. Pritardamas eskadronui, tuo pačiu pritariu valstybei, sukūrusiai šį eskadroną ir pasiuntusiai jį atlikti savo misiją. Ta valstybė – mano tėvynė Lietuva, ir aš džiaugiuosi, galėdamas šia recenzija kad ir per aguonos grūdelį prisidėti prie jos vardo garsinimo.

Gal ši įžanga ir skamba pernelyg patetiškai, bet nesusilaikiau būtent taip parašęs. Mes, lietuviai šiauriečiai, esame taupūs žmonės, neretai taupome ir gerą žodį. O be reikalo.

„Šią knygą skiriu kariniam vienetui, kuris pirmasis po Lietuvos kariuomenės atkūrimo vykdė kovines operacijas Afganistane, - eskadronui „Erelis-02“. Taip rašo knygos autorius pačioje knygos pradžioje. „Erelis-02“ jokiu būdu nereiškia, kad tai buvo antrasis eskadronas, tai reiškia, kad savo misiją jis pradėjo 2002 metais. O buvo iš tikro jis – pirmasis Lietuvos specialiųjų pajėgų eskadronas Afganistane.

„Tai, kad amerikiečiai skyrė operacijas raudonai nudažytuose žemėlapio plotuose, rodo, kad dirbome rimtus darbus – buvome siunčiami tik ten, kur didžiausi talibų pasipriešinimo židiniai“ – rašo autorius. „Raudonai nudažyti plotai“ reiškia didžiausio pavojingumo zoną. Kodėl taip buvo pasitikima lietuvių kariais? Tuometinis Lauko pajėgų vadas Valdas Tutkus pasakojo, kad kai jis amerikiečių paklausė, kodėl būtent Lietuvai pasiūlyta į šį pavojingą rajoną siųsti savo specialiųjų pajėgų eskadroną, jam buvo atsakyta, kad „valstybės, kurioms siūloma siųsti savo specialiuosius dalinius, atrinktos pagal labai pragmatišką kriterijų – pagal karių sugebėjimus“. Vadinasi, amerikiečiai jau anksčiau pastebėjo ir įvertino lietuvių karių sugebėjimus.

Amerikiečiai turėjo pakankamai pėstininkų-reindžerių puolamosioms operacijoms, tačiau jiems trūko žvalgybos patrulių, tai yra akių ir ausų, galinčių surinkti labai svarbią informaciją. Eskadrono vadas, tuo metu majoras, Valerijus Šerelis: „mūsų tikslas – rinkti informaciją, o ne šaudyti į žmones. Žvalgybinė grupė pakankamai maža, kad galėtų pabėgti, bet per maža, kad galėtų stoti į mūšį“. Anot E. Kuckailio, „didelių operacijų mechanizme buvome nedidelis, bet svarbus sraigtelis“.

Kodėl reikėjo eiti į Afganistaną? Kurių galų kariauti šiame atokiausiame Pasaulio užkampyje (išskyrus gal tik Antarktidą)? Atsakymas lyg ir paprastas – tai tapo būtina po 2001 metų Rugsėjo 11-osios. Tos milžiniškos tragedijos kaltininkai – Al Qaeda ir Talibanas – tuo metu buvo įsitvirtinę būtent Afganistane. Nors daugybė interneto komentaruose rašinėjančių „gudručių“ pasisako prieš „bukus amerikiečius“ ir už talibus, kovojančius „už savo laisvę“, bet tikrovėje tie patys rašinėtojai kažin ar apsidžiaugtų, atsidūrę talibų valdomame Afganistane. Šalyje, kur negalima žiūrėti televizoriaus (ne kažkokių atskirų laidų, bet iš viso – jokio televizoriaus), negalima linksmai švęsti, o ką jau kalbėti apie internetą. Kažin, ar jiems patiktų gyventi šalyje, kur valdžią užgrobę karo vadai ir mulos turi teisę nuspręsti, verta tau gyventi ar ne. Kur žmonės kariami stadionuose, kur naikinamos Budos statulos, ramiai iki šiol išstovėjusios daugiau nei pora tūkstančių metų.

Pasirinkimas paprastas – arba mes, arba mus. Ir nėra čia kitos alternatyvos. Nežinau, kaip jums, bet man labiau patinka – „mes“.

Kodėl būtent Afganistane susikerta istorinės linijos ir didžiųjų jėgų interesai? Poetas, filosofas ir politikas Mohhamed Iqbal 1936 metais pasakė: „Aziją galima lyginti su gyvu kūnu, sudarytu iš žemės ir vandens. Besidaužanti širdis kūne yra Afganistanas. Afganų sunaikinimas būtų visos Azijos sunaikinimas. O jų progresas ir gerbūvis yra visos Azijos gerbūvis“. Afganistanas – visos Azijos ne tik geografinis, bet gal net ir dvasinis centras. Ir tikrai ne amerikiečiai ir ne sąjungininkai naikina šią Azijos širdį. Ją naikino būtent Talibanas. Ir patikėkite – žymiai daugiau afganų džiaugiasi talibų žlugimu, nei dėl to pergyvena.

Afganistano istorija įdomi ir paini. Viskas prasidėjo gal nuo Aleksandro Makedoniečio. Tuo metu dabartinis Afganistanas buvo Persų imperijos dalis – Baktrija. Po Aleksandro daug kas pasikeitė. Vietinių baktrų kultūra susimaišė su graikų, persų ir indų kultūromis, vėliau netgi kinų ir tiurkų. Ir tai nebuvo blogas mišinys. Susikūrė gana aukšto lygio kultūra, sugebėjusi paveikti ir kaimyninius kraštus. Aleksandro idėja buvo labai drąsi, pralenkianti net mūsų laiką. Jis siekė viso pasaulio dvasinės vienybės. Kas keisčiausia, jam tai beveik pavyko - t.y. jis pasaulį idėjiškai ir dvasiškai suvienijo kur kas labiau, negu bet kas iki ir po jo. Ar sugebėsime mes šiais laikais bent šiek tiek prilygti Aleksandrui?

Afganistanas gal labiausiai dėl savo geografinės padėties yra strateginė Azijos žemyno vieta. Britanijai užėmus Indiją, o Rusijai užgrobiant vis naujas žemes Vidurinėje Azijoje, abiejų imperijų interesai susidūrė būtent Afganistane.

1900 m. Afganistano emyras Abdur Rahman Khan (žinomas kaip  „Plieninis emyras“), yra pasakęs: „Kaip gali tokia maža jėga kaip Afganistanas, kuris yra kaip ožka tarp dviejų liūtų, ar kviečio grūdas tarp dviejų girnapusių, išlikti nesumaltas į dulkes“. Ir malė šį kraštą netgi didžiosios pasaulio galybės. Vėliau Britanijos ir Rusijos priešprieša pasikeitė į JAV ir SSSR. Po ilgamečio karo, kurį pradėjo ir nesėkmingai kariavo Afganistane sovietai, 1989 m. pasuktiniems sovietų tankams palikus Afganistaną, tarptautinė bendruomenė nusisuko palikdama šalį chaosui, t. y. Talibanui.

Autorius rašo:„Aišku viena – tai bus ne vien amerikiečių, bet mūsų visų karas“. Betgi kariai vyksta į misiją ne politikuoti, o tiesiog gerai atlikti savo darbą. Aišku, jie žino ir supranta, kad atstovauja demokratiją ir pozityviąją mūsų pasaulio dalį, bet apie tai linkę nepostringauti. Ir negali būti nė mažiausio sulyginimo su sovietinės okupacinės kariuomenės kariais. Kaip rašo vienas interneto komentatorius, „sovietų rekrūtas, prieš savo valią paimtas į vergų armiją ir priverstas tarnauti ten, kur nenori, darydamas tai, ką nenori ir suvokdamas, kad per prievartą tėra priešo valios vykdytoju, neturi nieko bendra su laisvos šalies kariu, vykstančiu ginti savo civilizaciją ir savo šalį ten, kur reikia tai daryti“.

Betgi grįžkime prie konkrečios eskadrono veiklos. E. Kuckailis rašo, kad specialiųjų pajėgų ekspedicinio junginio pagrindas buvo Jėgerių bataliono „Alfa“ kuopa, o taip pat Ypatingosios paskirties tarnybos („žaliukų“) kariai. Nemažai pamąstymų skirta dviejų „firmų“ – jėgerių ir žaliukų – skirtumams. Šiandien šie skirtumai ir tuo metu atrodę reikšmingi konfliktai nebeatrodo tokie svarbūs. Bet neverta apie juos užmiršti, ir kai kam gal atrodantys nemalonūs dalykai turi būti analizuojami vien dėl to, kad būtų padarytos tinkamos išvados ir ateity tokios klaidos nebekartojamos. Ir jei kas nors šias pastabas priima asmeniškai ir net bando kvailiausiais būdais atsirevanšuoti (kad ir internetinėje erdvėj), tai atrodo tiesiog nerimta.

Bene nemaloniausia istorija šioje eskadrono misijoje – gana plačiai nuskambėjęs „Besmegenio“ patrulis. Aš asmeniškai nemanau, kad po tiekos metų reiktų apie jį prisiminti, bet pasikartosiu – iš klaidų reikia mokytis. Civiliam skaitytojui gal bus sunku suprasti, kas gi čia tokio blogo – nulipdyti sniego besmegenį patrulio metu, rūkyti ir nepasirūpinti apsauga, atskrendant sraigtasparniui. Iš tikro tai pakankamai rimtos klaidos, bet visi juk iš klaidų mokomės. Ir jei kariai sugebėjo iš tų klaidų pasimokyti, tai juo labiau apmaudu, kad kažkas iš aukštesnių vadų nesugebėjo to paties padaryti ir vietoj tinkamų išvadų verčiau užsiiminėja savo reputacijos gynimu. Kartais geriausias būdas apginti reputaciją – pripažinti savo klaidas ir pasimokyti iš jų, o ne kaip avinui ginti klaidingą poziciją.

O gal būtų to išvengta, jei žaliukų ir jėgerių komandos nuo pat pradžios būtų sumaišytos, o ne veikusios atskirai? Autoriaus išvada:„vėliau, jau misijos pabaigoje, veiksmais įrodyta, kad eskadronas bendromis pastangomis gali vykdyti sudėtingas operacijas, neskirstant vieniems kitų pagal „firmas“ ar „kietumą““.

Tikrai nesiruošiu atpasakoti knygos turinio, nes tai nėra recenzijos tikslas. Bandau tik sudominti potencialus skaitytojus ir paaiškinti taip, kai suprantu ir sugebu, bendrą situaciją. Svarbu tai, kad tai buvo pirmoji lietuvių misija šiame pavojingame Afganistano regione. Pirmiesiems visada sunkiausiai. Jie viską sužino tik per savo klaidas, prakaitą, o kartais ir kraują. Ačiū Dievui, būtent kraujo buvo išvengta. Vokietijos maršalas Erwinas Rommelis yra pasakęs: “Liedamas prakaitą, sutaupai kraują. Liedamas kraują, sutaupai daugelio žmonų gyvybes. Bet smegenys gali sutaupyti ir viena, ir kita”. Būtent tinkamas smegenų panaudojimas būdingas jėgeriams.

Pavojingų situacijų misijoje buvo daugiau nei reikia. Betgi jėgeriai yra ne šiaip paprasti kariai, o ypatingi. Kad ir blogiausiame jie įžvelgia naudą – iš bet kokios situacijos visada galima pasimokyti. Pavyzdžiui, jie patys perdarinėjo automobilius, pritaikė juos konkrečioms sąlygoms, ir tam nereikėjo jokių specialių dirbtuvių. Kaip rašo autorius, „savo išradingumu ir išmone esame tikriausiai pranašesni už tuos, kurie viską turi ir dėl nieko nesuka galvos. Nepritekliai užgrūdina, paskatina improvizuoti, išmoko suktis iš įvairių padėčių, ugdo išradingumą“. Ernestas kartais nevengia ir aštresnių išsireiškimų. Betgi kariai ne mergaičių pensionato auklėtiniai, jie dažnai pasako tiesiai šviesiai, gal net grubokai. Pavyzdžiui: „Na, o mes savo ruožtu jau buvome pratę dirbti plikomis subinėmis“. Čia priekaištas nepakankamam aprūpinimui. Bet autorius su tais grubiais išsireiškimais tikrai nepersistengia, dėl ko jį galima tik pagirti.

Tie, kas tikisi rasti šioje knygoje daugybę mūšių ir kitų panašių holivudiškų scenų, gali nusivilti – jų nėra labai daug. Bet šioje knygoje yra kur kas svarbesnių ir įdomesnių dalykų, o būtent – tikroviškas specialiųjų pajėgų misijos kasdienybės aprašymas. Ernestas, kaip tikras lietuvis, gana taupus žodžiui, bet tas taupumas ne trūkumas, o privalumas – kiekviename sakinyje, kiekviename žodyje jaučiasi tikri išgyvenimai, o jie kur kas vertesni nei kinematografinė išmonė.

Su kokiais žmonėmis teko mūsiškiams tame tolimame krašte susidurti? Ogi su įvairiausiais. Vieni buvo draugiški, kiti neutralūs, o dar kiti – priešiški. Būta ir susišaudymų. Ir niekada, bendraudamas su kokiu vietiniu, negalėjai žinoti, kas jis toks – draugas ar priešas. Niekada nežinojai, kalbėdamasis su žmogumi – o gal priešui į akis žiūri. Ne kartą teko kariams atsidurti nemaloniose situacijose, kai į juos būdavo nukreiptas ginklas, ir tik praktikoje išugdyta reakcija bei šaltakraujiškumas užkirsdavo kelią bereikalingam susišaudymui.

Ypatingas momentas šioje knygoje - patruliavimas kalnuose, kur nėra kur dingti - jei patektum į priešo pasalą, būtum tiesiog užspęstas kaip spąstuose. Ir mūsų kariai kartais važiuodavo tokiais maršrutais, kuriais kitų šalių kariai atsisakydavo vykti. Negana to, dar sniegas ir stingantis šaltis aukštai kalnuose – net šiauriečiams lietuviams tai buvo sunku ištverti (betgi ištvėrė).

Anot Ernesto, „tik čia, Afganistane, supratome, ką reiškia pasitikėjimas vienas kitu, ištikimybė toms vertybėms, kurias pradėjome puoselėti dar Lietuvoje“. O eskadrono vadas V. Šerelis džiaugiasi, kad „man pasisekė su pakeleiviais, mane lydėjo geri kareiviai“. Br. Gen. Michaelis Shieldsas, JAV Nacionalinės karinės vadovybės centro direktoriaus pavaduotojas: „Pirmasis lietuvių eskadronas buvo ištvermingas, drausmingas, išmanantis bei mokantis prisitaikyti ir tapo pavyzdžiu kitoms Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų pamainoms“.

Na ir pabaigai keli internetiniai knygos skaitytojų atsiliepimai:
„Norėjau padėkoti už knygą. Beje, parašyta labai paprasta kalba, "suvalgiau" per vakarą“.
O štai tikrai moteriškas atsiliepimas: “Su įdomumu perskaičiau, nes skaitosi lengvai. Susidariau nuomonę, kad parašyta inteligentiško vyriškio. Susilaikyta nuo kraugeriškų brutalinių mūšių tarpe vyrų aprašymo. Tik pasigedau moteriškos linijos - toks pagrindinis knygos trūkumas”. Nežinau, ar čia trūkumas, bet jei misijoje nebuvo moterų, tai negi jas išgalvosi? Žinau tai iš savo misijos Kosove patirties… Kita moteris tęsia šiuos romantiškus pasvarstymus:“ Galėjo juk atsirasti Afganistano tyra kalnų gėlelė, vietinio vado vyresnioji dukra. Tai būtų buvusi Romeo ir Džuljetos istorija. Bet kaip sakoma, žanras ne tas...“. Tai jau tikrai – ne tas. Kitas gi skaitytojas skundžiasi dėl per plonos knygos: „suėdžiau“ „Erelį“, neliko nei plunksnelės, Ernestai tu esi žiaurus... Kodėl tik 134 puslapiai, o ne 431? Paskutinį kartą taip „graužiau“ tik „Vinetu“.

Belieka Ernestui tik palinkėti parašyti kitą knygą, šį kartą galbūt jau apie misiją Irake, ir iš tikro – ne 134, o 431 puslapio apimties.