Tobulas paveikslas

Yra keletas rašytojų, kuriuos tiesiog dievinu ir nekantriai laukiu naujų jų parašytų knygų. Viena tokių rašytojų yra Jodi Picoult. Amerikiečių autorė jau parašė virš penkiolikos knygų, kuriose nagrinėja sudėtingus moralinius klausimus, daugiausia susijusius su šeima, santykiais, prievarta, išnaudojimu ir pan. Jos pirmoji novelė parašyta prieš beveik dvidešimt metų ir, ačiū Dievui (ir Jodi), kad ji nenustojo rašyti.

Prieš imdama rašyti šią recenziją tik dabar pastebėjau, kad prieš metus Lietuvoje išleistas kūrinys „Tobulas paveikslas“ parašytas dar prieš penkiolika metų, tačiau tik dabar išpopuliarėjo. Nepaisant nemažo pavėlavimo, nutariau perskaityti šį kūrinį, tuolab, kad labai sudomino knygos anotacija (beje, ir viršelis - aš populistė).

Siužeto linija

Knyga prasideda jaunos moters atsipeikėjimu kapinėse. Ji praradusi atmintį, tad nežino kaip ir kodėl čia pateko. Po kelių dienų jos vyras atvyko į Los Andželo policijos ir pareiškė, kad tai jo žmona. Moteris atpažino savo vyrą akimirksniu, iš dalies dėl to, kad jis yra tikra Holivudo žvaigždė, Aleksas Riveris. Po truputį ji ima "atgaminti" kas yra ir nepaisant Alekso pastangų suvaidinti, jog jų santykiai buvo puikūs, moteris suvokia, kad kapinėse atsidūrė dėl konfliktų su savo vyru. Po kiek laiko ji suvokia, kad pro kapines ji bėgo nuo savo vyro. Kodėl?

Personažai

Minėta moteris yra Kesė Baret, kuri yra ir pagrindinis kūrinio personažas. Didžioji dalis turinio yra pasakojama jos asmeniu. Kesė yra užjaučianti ir nuoširdi moteris, labai atsidavusi savo karjerai. Iš išorės, atrodo, jog ji turi viską ko gali norėti moteris, tačiau viduje ji jaučiasi sužlugdyta. Jos vyras Aleksas yra nacionalinė žvaigždė, nors jam ir nestinga arogantiškumo bei savanaudiškumo. Kiti veikėjai ne tokie svarbūs kaip pastarieji, tačiau reikėtų paminėti ir Vilį, policijos pareigūną, kuris ir rado Kesę bėdoje bei negali jos pamiršti.

Mano nuomonė

Esu didžiulė Jodi Picoult gerbėja ir labiau panaršius internete atrastumėte ir daugiau mano parašytų recenzijų iš šios rašytojos darbų kolekcijos. Keletas jos darbų mane sužavėjo pernelyg stipriai, taip, kad dar ilgai po to kai užversdavau paskutinį knygos puslapį pergalvodavau Jodi aprašytas temas. Ji talentinga rašytoja, meistriškai perduoda svarbias įžvalgas įvairiomis moralinėmis bei socialinėmis žmonių problemomis.

Siužeto linija turi visas reikalingas savybes, kaip ir kituose jos darbuose. Netrūksta dviprasmybės, neaiškumo, misterijos, o svarbiausia - istorija prikausto dėmesį. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Kesės gyvenimas yra kaip pasakoje, tačiau ilgainiui atskleidžiamos sudėtingos tarpusavio problemos. Nors ir knygos ritmas nebuvo greitas, tačiau aš atkakliai ir ištvermingai skaičiau knygą, tikėdamasi, jog ritmas pagreitės.

Kūrinys suskirstytas į tris dalis: esamasis laikas, kai Cesė randama praradusi atmintį, būtasis laikas, kai grįžtama į 1993-iuosius, kur susipažino būsima pora ir galiausiai grįžimas atgal į esamą laiką. Nors prisiminimai atrodė tinkami bei įdomūs, tačiau dažnai jie nebuvo susiję su nagrinėjama problema ir buvo visai nesvarbu, ką jie veikė per pirmą pasimatymą. Manau, kad ši antroji knygos dalis galėjo būti kur kas trumpesnė, vietomis net buvo nuobodu ją skaityti.

Šioje knygoje personažai nebuvo patrauklūs ir simpatiški. Nors ir Kesė iš pradžių buvo vaizduojama žavi bei mylima, tačiau ilgainiui paaiškėjo jos silpnybės ir ėmiau jos gailėtis. Aleksas yra per daug arogantiškas, savanaudiškas ir savyje nešioja viską, kas taip atstumia kitas moteris. Vilio asmenybė buvo nuoširdi ir miela, tačiau kartais jis elgdavosi juokingai ir keistai.

Dažniausiai skaitydama Jodi Picoul jausdavau didelį tempą. Užtrukdavau nuo trijų iki keturių dienų, kad perskaityčiau visą kūrinį. Šįsyk man prireikė daugiau nei dviejų savaičių. Taip yra todėl, kad kūrinys nebuvo toks įdomus, kaip kiti Jodi Picoult darbai. Trūko įžvalgų bei dramos teismo salėjė, kas dažniausiai būdavo autorės pamatas kituose darbuose.

Pats vertingiausias knygos momentas yra Kesės prisiminimai apie seniai mirusį draugą Konorą. Savo atmintyje ji „atgamina“ vieną pokalbį, kuris metaforiškai perteikia svarbių pamokų apie gyvenimą: „Pažiūrėk Keisė, susižeidė paukštis. Gal mums derėtų jam padėti?“, - taria Konoras. „Nesvarbu ar ją gydysi savo namuose, ar ji išskris dabar - visa likusį gyvenimas šis paukštis jaus skausmą“, - atsako Kesė.

Apibendrintai kalbant, kūrinys yra vertingas, tačiau ne toks puikus, kaip kiti autorės kūriniai. Personažai įtikinami, tačiau aš, kaip skaitytoja, nenorėjau įsipareigoti rūpintis jų likimais, nenorėjau įsivaizduoti savęs jų vietoje.