Tikėjimas ir ateitis: Ignas Skrupskelis ir Pranas Dielininkaitis

Ši knyga – dvi biografinės apybraižos apie du tarpukario ateitininkų veikėjus – Igną Skrupskelį ir Praną Dielininkaitį, - labai skirtingus ir panašius, abu dirbusius dėl geresnės Lietuvos ateities.

Apybraižose skleidžiasi tarpukario Lietuvos politinė atmosfera, jos atvaizdas tuometinėje spaudoje bei intelektualų pastangos priešintis ir reaguoti į dažnai tragiškus to meto gyvenimo poslinkius.

Kas buvo tie žmonės, kuriems Lietuvos ateitis rūpėjo daugiau negu sava? „Kas buvo tie drąsuoliai, kurie atsispyrė bendros apatijos migdymui ir išėjo su konstruktyviu politikos planu, vieninteliu  kuris pasirodė per visą tautininkų valdymą?". Tai buvo grupė ateitininkų, jaunų mokslininkų, visuomenininkų, kurie, matydami, kaip šalis grimzta į vienvaldystės liūną, nutarė kartu „spirtis visoms negerovėms", spirtis ir žodžiu, ir veiksmu. Jų tikslas buvo kurti tobulesnę Lietuvą. Tokių drąsuolių nebuvo daug. Tačiau visi jie priklausė jaunesniųjų katalikų sąjūdžiui, kuris, anot Maceinos, prasidėjo Lietuvoje apie 1933 metus, stiprėjo ligi pat Nepriklausomybės galo ir vėliau savaime atsigavo tremtyje".


Į šį sąjūdį sparčiai pradėjo jungtis jauni, Vakaruose studijavę žmonės: prof. Juozas Ambrazevičius (vėliau Brazaitis), Kazys Baubą, dr. Pranas Dielininkaitis, prof. Adolfas Darnusis, prof. Jonas Grinius, prof. Zenonas Ivinskis, advokatas Juozas Katilius (vėliau Vytautas Vaitiekūnas), Juozas Keliuotis, dr. Juozas Leimonas, prof. Antanas Maceina, dr. Pranas Mantvydas, prof. Juozas Meškauskas, dr. Jonas Pankauskas, prof. Pranas Padalskis (vėliau Padalis), prof. Antanas Vaičiulaitis, dr. Ignas Skrupskelis ir kiti. Tai „į jų rankas pastarajame nepriklausomo mūsų gyvenimo dešimtmetyje buvo sudėtas visas katalikiškos kultūros darbas", kuris, beje, reiškėsi įvairiai. Iš jaunesniųjų katalikų sąjūdžio, kurio tikslas buvo „judinti katalikų kultūrinį-religinį gyvenimą", atsiskyrė būrelis žmonių, kuriems rūpėjo ne tik katalikiškos kultūros darbas, bet politinis šalies gyvenimas, nes totalitarinis Smetonos režimas jų netenkino. „Jie žinojo, kad tautininkų dirbtinai ir grynai fiziška jėga palaikomas režimas anksčiau ar vėliau turės sugriūti. Negalėdami rankas sudėję laukti įvykių, jie pasiryžo kūrybiškai pasireikšti" — viešumon iškelti savo sukurtą, Lietuvai naują valstybinį idealą. „Kada jis pradėjo formuotis, šiandien sunku pasakyti. Kai grįžau iš užsienio 1935 metais, - rašo A. Maceina, - jau radau Kaune būrelį žmonių, kurie buvo paruošę metmenis naujai valstybinei sampratai". Tad kas buvo šie drąsuoliai, kurie 1936 m. „Naujojoje Romuvoje" paskelbė ir pasirašė politinę deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą"? Pasirašiusiųjų buvo šešiolika: Ambrazevičius, Dielininkaitis, Grinius, Juozas Grušas, Ivinskis, Keliuotis, Maceina, Ignas Malinauskas, Mantvydas, Kazys Pakštas, Česlovas Pakuckas, Jonas Pankauskas, Antanas Salys, Skrupskelis, Vaičiulaitis, Balys Vitkus. Reikia pabrėžti - ne visi jie buvo vienodai aktyvūs rengiant šią deklaraciją, kuri, kaip parodė tolesnis šių ateitininkų reformatorių kelias, buvo tik pradžia didžiulio darbo, kurį, žlugus Lietuvos nepriklausomybei, patys aktyviausieji tęsė ir tremtyje: rengė programinius nuostatus būsimajai nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarkai, kūrė Lietuvos ateities viziją. Taigi iš šešiolikos pasirašiusiųjų deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą" turime išskirti šešis - Ambrazevičių-Brazaitį, Dielininkaitį, Grinių, Ivinskį, Maceiną, Skrupskelį. Čia vertėtų prisiminti ir kun. Ylą, kuris nemažai prisidėjo prie šio kuriamojo darbo, nors dėl tam tikrų aplinkybių negalėjo pasirašyti minėtos deklaracijos.