Telemano užrašai

Gyvo, postmodernistinio ir daugiaminčio žodžio guru, nuostabaus dėstytojo ir tokias sritis kaip kinas, fotografija, televizija bei dar daug ką išmanančio Skirmanto Valiulio knygos laukiau seniai. Vien iš jo konspektų galima būtų parašyti didžiulę knygą, bet šįsyk susitelkta ties viena sritimi – televizija.

„Televizija domiuosi nuo pat jos atsiradimo, taip pat kinu ir menine fotografija, nes viskas Lietuvoje iškilo vienu metu. Jau daugelį metų televizija man yra tarsi vakarinis ritualas, kaip ir kas savaitę rašomi komentarai apie ją periodikai“, – rašo S. Valiulis.

Šių komentarų susikaupė nemažas „kalnelis“, iš kurio atrinkti įdomiausi. Telemanas galėtų būti atskira specialybė, juk norint suvokti, kas vyksta šiuolaikinėje televizijoje (žiūrint ne tik Lietuvos televizijas, bet ir lyginant jas su Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Vokietijos, Anglijos, JAV, Kataro, Irano ir kitų šalių televizijomis), reikia nemažai laiko.

Televizija dažnai nuvertinama. Taip, esama laidų, reklaminių klipų ir kitų dalykų, kurie televizijoje užknisa. Tačiau šis išradimas mūsų visų gyvenimui daro įtaką – gerą ir blogą. Nors ir būdama galingas propagandos įrankis, televizija duoda ir daug pozityvaus, tik reikia išmokti tai surasti. „Ar ji vis prastėja, ar tobulėja, o gal apskritai netoli jos pabaiga?“ – klausia S. Valiulis.

S. Valiulio pastebėjimai moko ne tik išmintingai perjunginėti kanalus, bet ir šypsotis. Televizija būna kvaila, pikta, išmintinga, nejautri, estetiška ir nelabai. Kaip žmogus ir pats gyvenimas. Juk, anot J. Baudrillard’o, televizija ir yra gyvenimas, sukonstruotas iš simuliakrų. Arba, kaip teigia A. Šliogeris, mes visi žiūrime į Ekraną.