
Tai jau šeštoji serijos „Šveicarijos - Baltijos šalių ryšiai“ knyga. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad tie ryšiai tokie glaudūs ir įvairiapusiai. Pavyzdžiui, 1812 m. Napoleono armijai žygiuojant Rusijos link, kariniu gubernatoriumi Vilniuje buvo paskirtas šveicaras Antoine-Henri Jomini. Ir ne tik tai. šveicarai padėjo Lietuvai po Pirmojo pasaulinio karo atgavusiai nepriklausomybę.
Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje pateikiamas vakariečių požiūris į Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos procesą, kalbama apie valstybės problemas, tautines mažumas. Antrojoje - pasakojama apie valstybingumo įtvirtinimą po 1918-ųjų ir okupaciją. Trečia dalis skirta dar mažai žinomam reiškiniui - šveicarų emigracijai į Mažąją Lietuvą XVIII amžiuje. Kitos dvi dalys - grožinė lietuvių ir šveicarų kūryba; čia taip pat aptariamos sąsajos mokslo ir švietimo srityje.
Nors knyga ir struktūruota, tačiau palieka smagiai eklektiškų ir nevienodai stipriai parašytų tekstų įspūdį. Nuo straipsnio apie sūrio „Tilžė“ gamybą galima peršokti prie A. Solženicyno, nuo Maironio „Vakaro“ - prie straipsnio apie Lietuvos lenkų padėtį. Galbūt kiekvienas čia ras sau įdomių ar net intriguojančių skaitinių...