Tariamas iš tamsos

Nematomos žvaigždės

Literatūra šiais laikais dažniausiai nėra ir negali būti jautri, nes visiškai nejautrus yra pats gyvenimas. Jei tas jautrumas ir iškyla į paviršių, tai tik dėl visokių supermarketų akcijų ir bobiškų televizijos laidų, kuriose žmonėms peršama nuomonė, kad išgyventi, t. y. darvinistiškai išlikti – svarbiau už patį gyvenimo turinį. Žmoniškumas, vaizduotė, galimybė išreikšti save nustumiami į šalį kaip niekam nereikalingos atgyvenos. Neišgirstame to, ką sako patys artimiausieji. O jei tiems artimiausiems labiausiai trūksta supratingų pašnekovų?

„Reikia eiti, stumtis tolyn“, – tokią mintį rašytojai Vandai Juknaitei išreiškė jos kalbinti vaikai. Kaip ji pati sako: „Nuščiuvimas tapo man vienintele galima laikysena šios tikrovės akivaizdoje.“ Skaitytojas, jei tik ras laiko, pajus tą patį.

Apysakos „Stiklo šalis“ autorė nekalbino politinio ar kultūrinio gyvenimo žvaigždžių ir autoritetų, ji privertė prabilti žemesniųjų klasių mokinius, vaikus iš aklųjų ir silpnaregių mokyklų, globos namų – tuos, kurie yra negirdimi, kurie lieka nuošalėje, užribyje, kuriuos norima paversti taikiniais ir produktais, bet ne asmenybėmis, kuriančiomis savo pasaulius. Tie pasauliai atsiveria pradėjus kalbėtis abstrakcijomis – gyvenimas, laimė, mirtis. Visi atvejai ypatingi, individualūs. Nesugebančių bendrauti, dalytis savo svarbia nuomone ir išmintimi šitoje knygoje nėra.

Įdomu, kad visi turi svajonę. Dažniausiai, aišku, ką nors nusipirkti. Bet ne tik tai. Štai Rapolas norėtų, kad visa žmonija gyventų džiunglėse. Kad pasaulis būtų pasidalijęs į du miestus – istorinį ir elektrinį. Liudas norėtų kalti akmenį ir būti amatininkas. O trys mažieji neregiai – Janušas, Deividas ir Rimvydas – samprotauja apie nematomą žvaigždę: „Nematoma žvaigždė yra žvaigždė mums, neregiams, kad mes nesijaustume tokie vieniši.“

Taip, svajones ir troškimus reikia suvokti kaip tikrovę. Jie ir yra tikrovė.