Šventoji vilkolakio knyga

Viktoras Pelevinas — vienas žymiausių ir populiariausių šiuolaikinių rusų rašytojų. Gimė 1962 metais Maskvoje. Baigė Maskvos energetikos institutą, vėliau studijavo Literatūros institute. Keletą metų bendradarbiavo žumale „Mokslas ir religija“, rengė straipsnius apie Rytų misticizmą. Didelės sėkmės sulaukėjo romanas „Čiapajevas ir Pustota“ (1996, liet. k. 1998), iki kraštų persunktas budistinių pasaulio iliuziškumo idėjų. Kita lietuvių kalba išėjusi knyga — „Skaičiai“ (2005). Rašytojo kūriniai išversti į visas populiariausias pasaulio kalbas, taip pat į japonų ir kinų.

Iš senovės Kinijos kilusi vilkolakė lapė, vardu A Chuli (ne, tai ne rusiškas keiksmažodis, o, kaip tvirtina romano autorius, kinų kalbos žodis, reiškiantis„Lapė A“), gyvena mūsų dienų Maskvoje. Savo kuklų būstą įsirengusi nuošalioje patalpoje po sporto komplekso tribūnomis. Ji save tapatina su populiariu kinų mitologijos personažu ir iki šiol priklauso šimtmečiais egzistuojančiai, po visą pasaulį pasklidusiai vilkolakių lapių šeimai, kurios narės bendrauja elektroniniu paštu, turi niekad nesenstančių, sportiškos išvaizdos merginų pavidalą ir gyvena iš prostitucijos arba ilgesnį laiką susidėjusios su turtingais vyriškiais.

A Chuli gyvenimas ramiai sau teka įprasta vaga, kol savo kelyje ji netikėtai sutinka vilkolakį jauno Federalinės saugumo tarnybos generolo pavidalu. Tuoj pat tarp jųdviejų užsimezga meilė, o kartu su ja kaleidoskopiškai įsisuka svaiginami vilkolakių nuotykiai šiuolaikinėje Rusijoje.

Šitas tekstas, dar žinomas pavadinimu „A Chuli", — tai pirmajame XXI amžiaus ketvirtyje nežinomo autoriaus negrabiai sukurptas literatūrinis falsifikatas. Daugelis ekspertų sutinka, kad įdomus ne pats rankraštis, o būdas, kuriuo jis pateko į pasaulį. Failas su tekstu, pavadintu „A Chuli", neva buvo nešiojamojo kompiuterio, rasto viename Maskvos parke „dramatiškomis aplinkybėmis", standžiajame diske. Kad toji akcija buvo surežisuota, liudija milicijos protokolas, kuriame radinys aprašytas. Mes manome, kad jis padeda neblogai įsivaizduoti virtuoziškas šiuolaikinio piaro technologijų galimybes.

Protokolas autentiškas, su visais antspaudais ir parašais, nors tikslus jo surašymo laikas nežinomas — viršutinis pirmo lapo kraštas su data nukirptas, kai kalendorinių metų pabaigoje, prieš atiduodant protokolą į archyvą, jis buvo brošiūruojamas ir segamas į aplanką, kaip to reikalauja tarnybinė pareigybinė instrukcija. Iš protokolo aišku, kad milicijos pareigūnus sudomino keisti gamtos reiškiniai Maskvos miesto Pietų administracinės apylinkės Bicevsko parke. Piliečiai matė virš medžių melsvą švytėjimą, kamuolinius žaibus ir daugybę penkiaspalvių vaivorykščių. Kai kurios vaivorykštės buvo rutulio formos (pasak įvykio liudininkų parodymų, spalvos tarsi persišvietė viena pro kitą).

Anomalijos epicentras susitelkė didelėje dykvietėje parko pakraštyje, kur pastatytas tramplinas šuoliams su dviračiais. Šalia tramplino rastas pusiau išsilydęs dviračio „Canondale Jekyll 1000" rėmas ir jo ratų likučiai. Žolė dešimties metrų spinduliu aplink trampliną išdeginta, ir išdegusi dėmė yra taisyklingos penkiakampės žvaigždės formos, o už jos ribų veja nenukentėjo. Šalia dviračio rėmo rasta moteriškų drabužių: džinsai, sportbačių pora, „savaitėlės" tipo apatinės kelnaitės su žodžiu „Sekmadienis" ir baltinukai su užrašu ant krūtinės „ckuf“.

Sprendžiant iš nuotraukų protokole, trečioji šio žodžio raidė panašesnė į kirilicos ,,I" negu į lotyniškąją „U". Galima spėti, kad prieš mus ne anagrama „fuck", kaip savo monografijoje tvirtina M. Leibmanas, o žodis „skitas". Tai liudija ir eilutė ant baltinėlių nugaros: „taip, azijatai mes" — neabejotina aliuzija į A. Bloko eilėraštį „Skitai" kurio M. Leibmanas, iš visko sprendžiant, nėra skaitęs.

Tarp drabužių buvo ir kuprinė su nešiojamuoju kompiuteriu, apie kurį kalbama protokole. Visi tie daiktai sveiki, ir ant jų nematyti ugnies pėdsakų, o tai rodo, kad jie įvykio vietoje atsirado jau išdegus žolėje žvaigždės pavidalo dėmei. Šitų faktų pagrindu kriminalinė byla neiškelta.

Buvusio (neva) standžiajame diske teksto likimas gerai žinomas — iš pradžių jis pasklido tarp okultinių marginalų, o paskui buvo išleistas kaip knyga. Originalus teksto pavadinimas pasirodė nepadorus netgi dabartiniams knygų prekybos vertelgoms, todėl buvo pakeista antraštė, ir leidinys vadinasi „Šventoji vilkolakio knyga".

Tas tekstas, žinoma, nevertas rimtos literatūrologinės arba kritinės analizės. Vis dėlto turime pabrėžti, kad jame pastebimas toks tankus skolinių, sekimų, perpasakojimų ir aliuzijų tinklas (ką jau kalbėti apie netikusią kalbą ir retai pasitaikantį autoriaus infantilumą), kad jo autentiškumas ir originalumas nevertas jokio rimtesnio literatūros specialisto dėmesio, ir tekstas įdomus tik kaip gilaus dvasinio nuopuolio, kurį išgyvena mūsų visuomenė, simptomas. O paviršutiniška pažintis su pseudorytietiška populiariąja metafizika, kuria autorius neiškenčia nepasigyręs tokiems pat nuobodiems nevykėliams, rimtiems ir šio to gyvenime pasiekusiems žmonėms gali sukelti nebent užuojautos šypsnį. Derėtų patikinti maskviečius ir sostinės svečius, kad švara ir tvarka Bicevsko parke palaikoma reikiamu lygiu ir Maskvos milicija dienąnakt saugo parko lankytojų ramybę ir saugumą. O svarbiausia, bičiuliai, — kad jūsų gyvenime visada atsirastų vietos džiugiai dainai!