Svajojęs gražų gyvenimą

Tolsta šventiški Juozo Grušo gimimo šimtmečio aidai. Buvo surengtos dvi mokslinės konferencijos, išleista pora naujų knygų, surengtas iškilmingas vakaras Kauno dramos teatre.

Nedaug, bet vis tiek – puiku. Teisinga. Buvome primiršę viešumoje kalbėti apie šitą neeilinio talento žmogų. Buvome beveik nusiminę, dairydamiesi literatūrologų, kurie po Jono Lankučio ir Algio Samulionio mirties analizuotų Grušo dramas ir noveles, jo biografiją.

Po jubiliejaus jau turime ne tik memorialinį Grušo namą-muziejų Kaune, bet ir vilčių, jog yra jaunų literatūrologų, kurie tęsia „grušistiką“. Turiu omeny per konferencijas skaitytų pranešimų jaunas autores: humanitarinių mokslų daktares Loretą Mačianskaitę, Aušrą Martišiūtę ir Gitaną Vanagaitę, filologijos magistrę Liną Stiklakytę ir kitus.

Abi minėtos „jubiliejinės“ knygos yra svarbios tiems, kurie domisi ar domėsis Grušo kūryba. Vienoje jų skaitytojas gali rasti „vėluojančias“, sovietmečiu neskelbtas dramaturgo pjeses („Diktatorius“ ir „Eduardo Dargio nusikaltimas“), kitoje – Petro Palilionio „Svajojęs gražų gyvenimą“ – yra daug medžiagos, kuri skaitytoją provokuoja tiek savo vieta ankstesnėje biografinių žinių apie Grušą struktūroje, tiek autoriaus vaikščiojimu „ašmenimis“ tarp biografijos faktų ir meninės išmonės.

Apie Petro Palilionio knygą pradėta kalbėti (rašyti) jai neišėjus iš spaudos. Jau tada gal buvo nujaučiamas šios knygos apie Grušą paradoksalumas: ji bus kitokia, nei laukta.

Štai žurnalistai ir pakėlė autoriui vėją dėl knygos leidybai skiriamų ministerijos ar savivaldybės pinigų, buvo abejojama, ar „tasai“ asmuo ėmėsi darbo – knygos apie lietuvių dramaturgijos klasiką. Lyg mūsų laikais vis dar rikiuotume autorius į eilę prie jiems iš aukščiau paskirstytų temų ar istorijos figūrų. Lyg leidykla galėjo pasirinkti vieną iš kelių autorių rankraščių.

Knygai išėjus, „Metai“ (2002, Nr. 5–6, p. 177–180) paskelbė Jono Šlekio recenziją „Apmatai portretui?“, kurioje skepsio dėl šios knygos vertės kur kas daugiau negu džiaugsmo, kad ji išvis išleista. Neslėpdamas nusivylimo, konkrečių abejonių, recenzentas pasakė daug: dėl knygos žanro, medžiagos pertekliaus ar jos „struktūrinimo“ principų, dokumentinės medžiagos „neautentiškumo“, šaltinių painiavos ar miglos, laisvos faktų interpretacijos, nepakankamo autoriaus įsigilinimo į kai kuriuos dramaturgo gyvenimo tarpsnius, dėl archyvinės medžiagos fragmentiškumo, dėl neatsakytų klausimų iš visos Grušo biografijos ar kūrybos tyrinėjimų. Galima būtų teigti, jog daugelis recenzento priekaištų yra motyvuoti, ypač tam tikros skaitytojų grupės, akademinių literatūros tyrinėtųjų požiūriu, kuris grindžiamas maksimaliu objektyvumu, autentiškumu, visapusiškumu ir taip toliau. Tarytum polemizuodamas su apvylusiu jį tyrinėtoju, J.Šlekys pats padarė jubiliejinėje Grušo konferencijoje labai precizišką pranešimą „Juozas Grušas Vilniaus archyvuose bei bibliotekų rankraštynuose“. Jis paskelbtas (Colloquia. Juozas Grušas. Mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Grušo 100-osioms gimimo metinėms medžiaga. – V.: LLTI, 2002, p.130–148).

Kita vertus, tuo pačiu akademiniu požiūriu atsitiktiniai ar smulkmeniški atrodo priekaištai, pavyzdžiui, dėl iki galo nepaaiškinto atsakymo į klausimą, kodėl neterminuotam laikui buvo atidėtas „Karjeristų“ leidimas arba kodėl neįvardinti žmonės, medžioję „liaudies priešus“ 1949 m. gegužės 13–14 dienomis vykusiame Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos valdybos plenume, ir taip toliau. Juk Palilionio knygoje tokie ir panašūs dalykai sąlygoti autoriaus pasirinkto „žanro“ ir stiliaus ypatumų, ir jeigu jau norim ginčytis, tai reikėtų ginčytis ne dėl detalių, o dėl jų pamatų.

Jeigu ieškotume knygos „žanro“, tai akivaizdu, kad tokį dalyką apčiuopti gal sunku, bet vis tiek galima. Mano akimis, ši knyga yra bandymas parašyti Grušo biografiją, be abejo, autoriui žinant, kad geriausia (intelektualinė) biografija yra rašytojo kūryba, kad yra paties Grušo rašyta („sovietinė“) autobiografija, kad yra (kol kas) galybė matomų ir nematomų apmatų ir ataudų Grušo veidui žodžiais nutapyti. (Lietuvoje tokius veidus – Juozo Miltinio, Jurgio Mačiūno, Justino Mikučio ir kitų – neprastai yra pramokęs piešti Tomas Sakalauskas.) Mokslinė knygos „aparatūra“ tokiais atvejais nėra svarbiausiais dalykas.

„Darbai ir dienos“ (2002, Nr. 29, p. 275–279) paskelbė Rimanto Marčėno recenziją „Žemiškas, kasdieniškas Juozas Grušas“, kurioje priekaištų autoriui randame ne ką mažiau negu J. Šlekio tekste, tačiau antrasis recenzentas neslepia nuo skaitytojo savo palankumo recenzuojamos knygos autoriui ir tiki knygos reikšme lituanistikai. R. Marčėnas, atrodo, sutinka su autoriumi žaisti „trejopos“ medžiagos (prisiminimų, dokumentų, „rekonstrukcijų“ arba išmonės) žaidimą, nors jo rezultatais gal ir nėra visai patenkintas.

Gal esama ir daugiau šitos knygos recenzijų, tik aš jų nesu skaitęs. Akivaizdu, kad skaitytojas gavo knygą, kurią jam tenka vertinti – pirmiausia – pagal jos pačios vidinius „įstatymus“. Akivaizdu, kad anksčiau paminėtų trijų medžiagos klodų sambūvis ją paverčia autoriaus, Petro Palilionio, knyga. Akivaizdu, kad neatsitiktinai ketvirtajame viršelio puslapyje Romualdo Rakausko fotografija pristato mums abu rašytojus. Fotografuota iš šono – toks tipiškas dviejų suartėjusių, supanašėjusių profilis.

Rašyta rašytojo apie rašytoją. Nepatinka? O kas sakė, kad turėtų patikti? Iš to ir visi knygos skaitymo džiaugsmai, ir visokie galimi nesusipratimai (mūsų, recenzentų, galvose).

Nuo šito ir pradėkime skaičiuoti jos pliusus ir minusus.

Pliusų esama. Pirmiausia, savaime yra smagu, kad po Samulionio parengtų „Neramios šviesos pasaulių“ (1976), po Lankučio „Etiudų apie Grušą“ ( 1981), po ilgos tylos (dvidešimties metų!) vėl turime knygą apie šį lietuvių literatūros ir kultūros pasaulio žmogų. Tarkim, kad tai tėra apmatai to žymaus žmogaus portreto apmatams. Gal portretą ir ne tas pats autorius nutapys. O ir kas drįstų dalytis su kitais vieninteliu, tikru (jam) švytinčiu Grušo veidu? Vis tiek Palilionio knyga verta rimto dėmesio. Aš pats jos labai laukiau. Jos tikrai laukė universitetų studentai, literatūros tyrinėtojai, visi, kuriems vienaip ar kitaip rūpi Grušo kūryba. Jos skaitymui šviesos turime susirasti. Vis tiek pradėkime iš pradžių: pirmajame viršelio puslapyje įdėta (irgi – R. Rakausko) nuotrauka (profilis balta šviesa švytinčių nendrių fone) puikiai simbolizuoja šviečiantį Grušo veidą. Gal kaukė? Vis tiek – laukta, vis tiek – dokumentaliai švytinti.

Antra. Grušas niekada nepriklausė vien tik literatūrai. Jis buvo spaudos, leidybos, kultūros ir teatro (sic!) žmogus. Jis buvo „Šatrijos“, „Mūsų laikraščio“ redakcijos, Lietuvių rašytojų draugijos, šeimos, tautos ir kitoks žmogus. Palilionio knygoje Grušo asmenybės matmenų įvairovė yra neapeita, neužmiršta, netgi labai svarbi knygai suvokti, interpretuoti, ir tai ji, be abejonės, neleidžia skaitytojui supaprastinti Grušo biografijos ar jo kūrybos klausimų. Tokiu atveju svarstymuose ir liudijimuose geriau spragos ar „tamsios“, šešėliuotos veido vietos nei perdėtas aiškumas, kartais suponuojantis primityvumą ir kategoriškumą, teigiantis „vienintelę tiesą“. Rasti redaktorių, griežtesnių ar logiškesnių nei Jonas Strielkūnas su Audrone Daugnoriene, leidykla, net ir labai skubėdama išleisti knygą iki jubiliejinių iškilmių, gal galėjo, tačiau ar nebūtų šitaip kai ką sugadinusi? Ar man, skaitytojui, tikrai būtų įdomiau skaityti? Anot Miltinio, tik nebalzamuokime Grušo. Ir tų, kurie ką nors apie jį drįsta sakyti.

Trečia. Grušas sakėsi esąs „realistas“, „žmogaus tiesos ieškotojas“, tačiau nemėgo tradicinio realizmo. Jis buvo modernus romantikas, įtikėjęs „dvasiniu realizmu“, jam rūpėjo metaforiškasis pasaulis, kurį kūrė jisai, ir tiktai jis pats. Išsikristalizavusi jo kūrybos filosofija turėjo tam tikrą kryptį, ir, atrodo, Palilionis, prisilietęs prie jos, beveik neturėjo ko rinktis: kad ir koks savarankiškas autorius būtų, jis, perėmęs (gavęs) iš Grušo plunksną (tai irgi – metafora), pats buvo priverstas kurti Grušo biografiją kaip metaforą. Ją gal sunku „įminti“, gal Palilionis ne toks puikus metaforų prozoje „meistras“, koks buvo Grušas, tačiau akivaizdu: šitos knygos negalima skaityti paraidžiui. Pradedant jos antrašte ir paantrašte, baigiant korektūros klaidų skaičiumi.

Kas žino, ką reiškia „svajoti gražų gyvenimą“, kas yra kūrėjo portretas?

Nei didesnis „faktų“ dokumentiškumas, nei logiškesnis knygos „sistemiškumas“ neleistų jos traktuoti kaip objektyvistinio Grušo „portreto“. Intuityvusis tiesos dėmuo yra labai svarbus Grušo „protingame“ pasaulyje. Turėtume pripažinti ir Palilioniui teisę į intuityviąją šviesą Grušo „veidui“ apšviesti. Gal netikram, tik dar vienai kaukei? Galbūt tiesos realizmas mūsų laikais yra tikrai postmodernus kaukių balius. Net ir tokiu atveju turime išeitį. Anot L. Mačianskaitės, patys ieškokime „gilių tiesos raukšlių, kurias išgraužė humanisto ašaros“.

Šitų trijų dalykų, mane regis, gana, kad galėtume būti pakantūs daug kam, kas mums nepatinka knygoje. O kas iš tikrųjų skaitytojams galėtų būti ne prie širdies? Minėtų dviejų recenzentų pastabos leistų kai ką konkrečiau pasvarstyti, dėl kai ko papildomai „įspėti“ knygos iki šiol neatsivertusį skaitytoją.

Ko gero, labiausiai skaitytojas ir sutrinka (ar sutriks), kai, pradėjęs skaityti knygą apie Grušą, jau 11 jos puslapyje... randa Petro Palilionio eilėraščių ciklą, tiesa, dedikuotą Juozui Grušui. Autoriaus patarimas („galima praleisti“) skaitytojui atrodo tik įžūlybė, ir netgi tasai, kuris paklūsta, t. y. eilėraščius praleidžia, vis vien jaučiasi užgautas ar net apgautas, – juk atsivertęs yra knygą apie Grušą, kurį jis tariasi šiek tiek pažįstas ir nepainiojąs su kitu žmogumi. Pirmasis skirsnis („Profesijos pamokos“) irgi prasideda nuo paties Palilionio – jaunojo rašytojo – jaunatviškai ambicingų samprotavimų apie kūrybą, tolimų įspūdžių iš kelionės į Tartu pas tokius pat jaunus kolegas literatus. Antrasis skirsnis, artinantis mus prie eilučių apie Juozo Grušo pirmuosius žingsnius Kalniškių kaime, vėlgi yra „apylanka“: komentuojama Lankučio knyga („Etiudai apie Juozą Grušą“), ir tik skambteli antras knygos kamertono tonas – visa, kas parašyta apie Grušą, bus iš naujo paties Grušo ar knygos autoriaus komentuojama, tikslinama, ginčijama.

Taigi toliau – tik painiau. Palilionis, prisirašęs Grušo kalbų į magnetofono juostą, prisisėdėjęs (nors J. Šlekys tuo abejoja) archyvuose, susirinkęs iš spaudos aibę Grušo gyvenimo akimirkų, vis tiek kiša savo „trigrašį“ visur, kur skaitytojui atrodo, jog nieko nereikia, užtenka vieno Grušo... Knygos autorius „kupiūruoja“, komentuoja, netgi „rekonstruoja“, paprasčiau tariant, – prasimano dialogus, rašo lyg romanistas. Nepamiršęs pirmuosiuose puslapiuose atliktų „suderinimų“ dėl intonacijos, gali į tekstą žvairuoti, pykti, bet – juk susitarta.

Pagarbi (anot R. Marčėno) distancija Grušo atžvilgiu Palilionio knygoje išlaikoma. Iki pat rašytojo paskutiniam atodūsiui skirto skirsnio („Ilgai atidėliota kelionė“), iki autoriaus eilėraščio „Post Requiem“, pavadinto kalba, nepasakyta laidojant Grušą. Autorius rašytoją vadina „knygos herojumi“, „mokytoju“, „klasiku“. Šiuo aspektu „moralinio autoriteto“, nuobodoko jo kartojimosi leitmotyvai yra superakademiški. Gal šitaip susijungia kelios pasakojimo tradicijos? Dažnai, labai dažnai knygos pasakotojas yra panašus į visažinį romano pasakotoją. Tačiau skaitytojas nenoromis priima tokias žaidimo taisykles, – jam nesinori pripažinti, kad atsivertė „romaną“, o ne sausą biografijos faktų sąvadą. Paties autoriaus pažadai viską pasakoti, remiantis dokumentais, autentiškais Grušo žodžiais, ima prieštarauti perdėm savarankiškai knygos autoriaus valiai. Subjektyviai, be abejo. Skaitytojas norėtų pabūti vienas su Grušu, o kalbasi... trise. Palilionis yra trečias, gal net pirmas. Skaitytojui tai negali patikti: jis pats visur norėtų būti pirmas. Savaip „rašyti“ Grušo biografiją.

Taigi šis didysis skaitytojo priekaištas – knyga ne vien apie Grušą! – vargu ar gali būti autoriaus priimtas. Per vėlu. Burtai, kaip sakoma, mesti. Taip, knyga – apie Grušą, ir ne vien apie jį. Knyga buvo taip sumanyta, tokia ji parašyta. Autoriaus joje yra visur, ir jo negali nelikti. Būtų visiškai absurdiška liepti jam išnykti. Skaitome Palilionio Grušą.

Kitas dalykas: galima buvo (vėlgi – gal knygą redaguojant) prislopinti tam tikras (akademines) retorikos figūras, išryškinti knygos kamertonais („pratarmėmis“, pirmaisiais skirsniais) nustatytas vertes. Subtiliau atsižvelgti į skaitytojo patirtį, kurios įtaką iki tam tikros ribos visada smagu ir būtina jausti.

Štai vyresnis skaitytojas, ko gero, gal prisimintų Henri Perruchot knygas – pasakojimus apie dailininkus Gauguiną, Renoirą ir kitus. Jas prieš kelis dešimtmečius leisdavo leidykla „Vaga“, ir daugelis tas knygas skaitė kaip šiuolaikiškus dokumentinius romanus. Tačiau „romanistas“ Perruchot visose savo knygose – atsargus pasakotojas ir stilistas, paliekantis pačiam skaitytojui vertinti ir įsivaizduoti, jis yra „visažinis“, bet neimituoja dialogo su skaitytoju, nekomentuoja savo santykio su juo kaip Palilionis, tarkim, kad ir šitaip: „Jūs nusivylę? Tikėjotės kažko daugiau? Užjaučiu: visai nepažįstate mūsų droviojo, mūsų mielojo Liūdnojo vaizdo riterio, dievinusio ir idealizavusio valiūkiškąsias Ievos palikuones...“ (p. 71). Palilionis (kaip ir Grušas) – paradoksalus; jis ir labai pasitiki savo skaitytoju, antra vertus, jis pernelyg arti prieina, familiariai „tapšnoja“ jam per petį, be to, įtarinėja jį esant naivų ar be vaizduotės ir proto galių. Gimsta „palilionizmai“.

Tiek autoriaus, tiek skaitytojo ne mažiau subtilus išbandymas laukia knygos puslapiuose, kuriuose „rekonstruojama“ prarasta „tikrovė“. Tai – ne iš užrašų perrašyta Grušo ar kito knygos veikėjo pavienė replika ar monologas. Autoriaus vaizduotės, įvykių ir jų kontekstų logika sukurti Grušo dialogai su kolegomis (Juozu Ambrazevičiumi), saugumiečiais („Tarka“) tik padeda perduoti skaitytojui tam tikrą informaciją, tad ar tikrai verta tą informaciją „beletrizuoti“? Tiesa, tokių skirsnių nėra daug, jie – tarytum kitokio, ankstesnio sumanymo pėdsakai knygoje, tad vėlgi – autoriaus nežudant, knygos prigimties nekeičiant, tik sustiprinant pagrindinius stilistinio audinio bruožus (paprastumą, aiškumą, lakoniškumą), juose slypinčius dalykus galima buvo mažiau beletrizuoti.

Lieka pakalbėti apie knygos struktūros problemą.

Be abejo, jos esama. Bet juk tokia atsiranda netgi naują vadovėlį atsivertus. Prieš mus – ne vadovėlis. Ši knyga neturi ir negali turėti klasikinio teksto aiškumo. Ji, kaip sakyta, dviejų literatų dialogas. Tiesa, nelygiavertis. Gyvųjų, bet jau – pomirtinis. Virstantis atskirais monologais, susipinančiais „sąmonės srautais“, kuo tik nori. Trijų „sluoksnių“ medžiagos montažu, koliažu. Kopūsto gūže, kurią iki galo „išsukęs“, nieko kito ir nebeturėsi. Tik lapus. Iš jų niekas nedraudžia prisipjaustyti kopūstų salotoms.

Fragmentiškumas ne tik madingas. Jis – rizikingas.

Knygos pabaigoje įdėtas „turinys“, kuris recenzentui gal palengvina kalbą apie atskirų jos skirsnių, jų pavadinimų, pasikartojančių teksto struktūros principų („Prabėgusių dienų aidai“, „Post scriptum“ ir kt.) vaidmenį ir reikšmę. Tačiau skaitydamas to turinio juk nematai, tad išgyveni epizodų sumaištį, kuri nebūtinai patinka, bet veikia, yra medžiagos interpretavimo, jos asociatyvaus ir intuityvaus suvokimo šaltinis. Vis dėlto Grušo gyvenimo, kaip knygos, fabulos ir siužeto (pasakojamų įvykių), „chronometriniai“ nesutapimai, susipynimai su Palilionio valia atsirandančiomis digresijomis, tai yra laikų sankirtos – vienos įdomiausių ir efektingiausių knygos vietų.

Knygos leidėjai (redaktoriai, maketuotojai) suvokė joje slypinčius pliusus ir minusus, tad autoriui antrino, talkino: besikeičiančiais šriftais, plačiose paraštėse padarytomis nuorodomis („išnašomis“, pastabomis), fotografijų „albumais“ tiesė skaitytojui lieptą per fragmentų ižą ten, kur, kaip jau minėta, yra pastovumo, skamba ne vienas (Grušo), o du (Grušo ir Palilionio) balsai. Kur jie varžosi, kur skaitytojas girdi bent du rečitalius, o užtektų vieno prozos poezijos rečitatyvo. Be abejo, net jaučiant po kojomis lieptą, sunku visad supaisyti, ką reiškia besikeičiantys šriftai, kaip salonų anekdotas sušildo artėjančio gulago skersvėjuose.

Tad ką veikti su tokia iš tikrųjų netobula knyga – tegu ir leidėjų leista, ir su ne menkesne meile nei „Neramios šviesos pasauliai“?

Ogi – skaityti. Prisiartinti nutolstantį klasiką.

Petras Palilionis įvykdė Juozo Grušo testamentinę valią: parašė apie jį knygą. Esu ne sykį girdėjęs jų šmaikštavimus ta (būsimos knygos) tema. Nebūdavo ji sureikšminama, kalba apie ją nebūdavo perdėtai rimta ar viltinga. Buvo sovietiniai laikai. Tačiau širdy beveik neabejojau, kad toji žaismingai išreikšta valia bus įvykdyta. Tiktai – kada ir kaip?

Aš maniau, jog tai (jeigu įvyks) bus kažkas panašaus į Eckermanno pokalbius su Goethe. Taigi apsirikau. Šiek tiek. Klydau. Gal labai. Kaip čia neapsiriksi, nesuklysi, kai tokie mūsų laikai, tokie papročiai. Tokie autoriai.

Bet ar būtų buvę geriau (įdomiau, prasmingiau), jeigu būtų išsipildę, tarkim, tik mano lūkesčiai?

Grušas – ne Goethe, Palilionis – ne Eckermannas.

Vaizduotės (logikos) kiekvienam, kuris šią knygą skaitys.