Sužeistieji. Iš psichiatro užrašų

Patyrusios psichiatrės užrašuose kartu su pacientais nagrinėjamos painios ir skausmingos gyvenimiškos situacijos ir tarsi pamažu pildoma dažniausiai Lietuvoje pasitaikančių sielos negalavimų „medicininė kortelė“. Kaip pastebi autorės kolega D. Pūras, „mūsų, lietuvių, šiaip jau raštingų žmonių, emocinis raštingumas labai silpnas. Kol neišmoksime pažinti savo ir artimųjų jausmų bei tinkamai su jais elgtis, tol bus sunku išsivaduoti iš kraštą apėmusios beprasmiškų mirčių ir kitokių tragedijų epidemijos“. Panašu, kad tokios knygos dar negreit išpopuliarės, nes posovietinėje erdvėje bet kuri profesija, pavadinime turinti šaknį „psich-“, net išsilavinusiems žmonėms gali kelti įtarimą ir baimę susidurti su „nenormalumu“. Vis dėlto jos reikalingos labiau nei begaliniai TV pokalbių šou: čia piešiami nesurežisuotų ir nenupudruotų gyvenimų eskizai. Ir pagaliau pradedamas aptarti dvasingumo fenomenas –­ pasak autorės, tai yra pagrindinis XXI a. psichiatrijos tyrimų objektas.

Trumpos pacientų istorijos suskirstytos pagal temas, tačiau akivaizdžiai turi daug bendra. Tai istorijos apie vidinę vienatvę, kai „šeima turi visko, ko reikia. Visi šeimos nariai yra sveiki, pavalgę ir aprengti“ (p. 103), bet kaupia didžiulį nusivylimo gyvenimu kartėlį. Apie mūsų nebrandžią visuomenę, kurioje kažin ko reikalaujama, bet nieko neduodama. Apie tai, kaip bijoma keisti iki gyvo kaulo įgrisusį gyvenimo būdą, kaip nuvertinamos kūrybinės jėgos, bet išaukštinamos kieno nors primestos iliuzijos ir idėjos. Apie niekinamą požiūrį į moterį, kurio nevengia net inteligentiški vyrai: „užkariavę, „paėmę“ mylimąsias, nurodo, kur jų vieta, ir pradeda savo saviraišką“ (p. 61). Žodžiu, apie tai, kas verčiau nutylima ir viešoje, ir privačioje erdvėje, o paskui stebimasi susvetimėjimu, šeimos institucijos žlugimu, padidėjusiu nusikalstamumu... „Pagaliau, kokia gi mūsų kultūroje puoselėjama psichinė norma? Tylus, ramus, neišsišokantis, netrukdantis. Padarantis tai, ko man reikia“ (p. 52). Taikus, ramus tonas, bet negailestingai taiklūs pastebėjimai.

Žinoma, ir gydytoja nėra visagalė, todėl ne visos istorijos baigiasi laimingai. Autorė kartais prieštarauja sau, čia išaukštindama Vakarus, čia pastebėdama, kad neverta kopijuoti jų gyvensenos. Bet tikiuosi, kad dar ne vieną knygą parašys, nes jų tikrai reikia.