Sustingęs laikas: žuvusiems 1979-1989 metų Afganistano kare atminti

Šis leidinys – tai žuvusiųjų 1979 – 1989 metų Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare atminimo knyga.

Nuo karo pabaigos praėjo 16 metų, daugiau kaip dešimtmetį Lietuva yra nepriklausoma valstybė, tačiau jo aukos mūsų visuomenei yra nežinomos.

Parvežtus cinkuotuose karstuose ne visus šeimos galėjo tinkamai palaidoti, nes slepiant informaciją apie šį karą, jo aukos buvo laidojamos slapčia ir paskubom, neleidžiant net tinkamai su jais atsisveikinti ir palydėti į kapus. Tačiau ir šiandien šio karo aukos – lyg svetimkūnis mūsų visuomenei, tartum jie būtų atsakingi už tuometinę Sovietų Sąjungos vykdytą agresyvią politiką.

Knygoje surinkta informacija apie visus iš Lietuvos į Afganistano karą nublokštus, ten žuvusius ir Lietuvoje palaidotus asmenis. Tik 4 lietuvių kūnai ilsisi svetur. Didžioji dalis medžiagos surinkta iš jų artimųjų. Ir nors nuo karo pabaigos praėjo palyginti nedaug laiko, tačiau surasti daugelį jau buvo sunku, o kai kurių ir neįmanoma.

Beveik visų žuvusiųjų artimieji taip pat gyvena Lietuvoje. Tai rodo jų ryšį su mūsų dabar jau nepriklau­soma valstybe. Jie ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių Lietuvoje tuo metu gyvenę ir Afganistane žuvę asmenys. Visi jie vieno likimo - beprasmiško karo aukos. Jie buvo kariai ir žuvo vykdydami įsakymą ir paklusdami karinei drausmei.

Knygoje pateikiamas ir žuvusiųjų sąrašas. Tai 96 kare žuvusiųjų vardai, pavardės, gimimo ir žuvimo datos.

Ši knyga – lyg sustingęs veiksmas, kuris dėl mums nepavaldžių jėgų veikimo netikėtai ir tragiškai sustojo ir kurio atgal nesugrąžinsi. Ji atspindi žuvusiųjų artimųjų, draugų, juos pažinojusiųjų žmonių ryšį su Jais. Jiems Jie visada bus mylimi, jauni, nepasikeitę. Ši knyga – tai mūsų, išgyvenusiųjų šį karą, pagarbos atidavimas negrįžusiems kovos draugams, tai Afganistano karo veteranų, kurių eilės jau retėja, įamžinimas, tai mūsų duoklė žuvusiųjų tėvams ir artimiesiems.

Praeis kiek laiko, ir mes išeisime iš šio pasaulio, būsim užmiršti. O Jie išliks gyvi dar daugeliui kartų. Tad tebūnie Jiems lengva gulėti juos priglaudusioje žemėje, tegul Jie ilgai gyvena mūsų širdyse.

Kiekvienas karas, karinis konfliktas, kokios apimties jis bebūtų ir už kokius idealus ar interesus butų kilęs, jo šalims neša tik mirtį, prievartą, skausmą, nepriteklius. Ypač tai skaudu dabar, kai atrodo, kad pasaulio visuomenė jau pasiekė tokį lygį, kad visas problemas gali išspręsti taikiomis priemonėmis. Deja, dažnai vyksta kitaip: paminami žmogiškumo ir taikaus bendravimo principai. Tokie ir jau praėjusio am­žiaus įvykiai Afganistane.

Karas prasidėjo 1979 m. gruodžio 25 d., Sovietų Sąjungai įvedus kariuomenę į Afganistaną, ir baigėsi 1989 m. vasario 15 d., kai SSRS, Vakarų valstybių sprendžiama, buvo priversta išvesti kariuomenę iš šios šalies. Šis karas, nors ir lokalinis, tačiau buvo pats ilgiausias XX amžiaus Rusijos istorijoje. Tačiau jam būdinga ne tik tai. Šis karas neabejotinai demoralizavo Sovietų Sąjungą ir pagreitino jos žlugimą, paaštrino tautinius ir religinius prieštaravimus Afganistano visuomenėje, sukėlė daug moralinių ir fizinių kančių jo dalyviams. Po jo šalyje prasidėjęs pilietinis karas tik atitolino taikų Afganistano vystymąsi.

Mums, svetimų interesų nublokštiems kariauti į šią svetimą europiečiui šalį, pirmiausia įsiminė jos įvairiapusiškumas. Atvykus į šią šalį pirmiausia į akį krito ne tiek rytietiškas koloritas bei egzotika, kiek baisus skurdas; apskurę, purvini, žiemą vasarą basi ir visada alkani vaikai, ubagiški žemės spalvos statiniai, elementarių civilizacijos požymių nebuvimas arba stygius. Šie vaizdai nesąmoningai formavo mintį, lyg mes būtume ne tik likimo, bet ir laiko nublokšti atgal kelis šimtus metų. Priimtas šioje šalyje metų skaičia­vimas pagal musulmoniškąjį kalendorių labai tiksliai atspindėjo susidariusios situacijos esmę — pagal jų kalendorių karas prasidėjo 1358 metais (mums tai buvo 1979-ieji). <...>

Lietuva iki 1990 metų buvo SSRS sudėtyje. Dėl to šiame kare teko dalyvauti ir beveik 5000 vaikinų iš Lietuvos. Iš jų 96 žuvo (9 pirmąją karo dieną), 98 grįžo tapę invalidais. Visi jie tapo SSRS vykdytos globalinės politikos, kuri, siekdama paversti Afganistaną priklausoma valstybe, ir sukėlė šį karą, aukomis. Karas, paaštrinęs globalines visuomenės problemas, pagreitino socialinės sistemos kaitą. Po jos sekusi ekonominė krizė ir politikoje vyravęs primityvus, bet dėsningai neigiamas požiūris į visa tai, kas susiję su Rusija, įtakojo ir „afganų" (taip spaudoje dažniausiai vadinami šio karo dalyviai) problemų ignoravimą. Todėl jie tapo nereikalingi ne tik valdžiai, bet ir naujai besisluoksniuojančiai visuomenei. Be to, iš pradžių „slėptas" karas neleido aiškiai suvokti tragedijos esmės ir masto. Vėliau, kai karas buvo pripažintas politine klaida, susiformavęs neigiamas visuomenės požiūris į karą atsiliepė ir požiūriui į jo dalyvius.

Vytas Lukšys