Susitikimai su Kaziu Boruta

Rašytojai, kritikai, dailėtyrininkai, bendraamžiai ir giminaičiai įtaigiai pasakoja apie tai, kokį įspūdį darė jiems Kazys Boruta neeilinė asmenybė. Knygos sudarytoja Eglė Borutaitė–Makariūnienė medžiagą rikiuoja taip, kad rašytojo asmenybė skleidžiasi pamažu. Ypač išryškėja jo neramus būdas, nepakanta apgaulei, prievartai, įvairaus pobūdžio neteisybėms. Nors tekstuose apie kūrybą užsimenama tik prabėgom, bet Kazio Borutos svarbiausieji darbai, maištingosios eilės, romanai „Baltaragio malūnas“, „Mediniai stebuklai“, „Sunkūs paminklai“, „Jurgio Paketurio klajonės“ vienaip ar kitaip aptariami. Visų Lietuvos valdžių kalintas, niekur nenulenkęs galvos šis titaniškos prigimties kūrėjas tebėra aktualus ir šiandien. Knyga turėtų būti ypač svarbi jauniems žmonėms, kurie okupacijų ir įvairių praėjusio šimtmečio kataklizmų nėra patyrę.

„Kazys Boruta užima aiškiai matomą vietą XX amžiaus lietuvių literatūroje. Jis įsikirto į mūsų kultūros atmintį kaip kategoriškų mostų ir rūstaus nerimo ženklas, suformuotas revoliucinių savo amžiaus lūžių, nors jų ir nesuprato ligi galo. Jis įtvirtino lietuvių meniniame pasaulėvaizdyje vyriškos jėgos ekspansiją, kurią maitino pasipriešinimas buržuazijos režimams. Jo lyrika atsistojo kairiajame literatūros flange kaip ryškiausias aktyvaus prado įsikūnijimas. Išreiškęs eilėraščiais asmenybės priešinimosi romantiką, rašytojas romane ieškojo pastovesnių žmogaus ir tautos būties pagrindų. Jis sukūrė naujos pasakojimo rūšies – poetinio romano – stilistinę normą, atsiremdamas į liaudies dainų ir pasakų poetiškumą“ (Vytautas Kubilius).