Susitikę dykumoje

Rugsėjo 8 dienos rytą, trečiadienį, atsikėlusi anksti, įsijungiau mėgstamą „Labo ryto“ programą ir tradiciškai laukiau, kokias knygas laidos vedėjai pristatys šį kartą. Nujaučiau, kad šiandien išgirsiu tokį knygos pavadinimą, kuriam neatsispirsiu ir įsigysiu dar šiandien.

Moteriška nuojauta manęs neapgavo. Buvo pristatyta nauja leidyklos „Alma Littera“ išleista knyga „Susitikę dykumoje“, kurią parašė Helė Amin (Helle Amin). Tai nėra išgalvotas kūrinys, visi joje aprašyti dalykai yra gryniausia tiesa. Tai dar viena priežastis, kodėl „Susitikę dykumoje“ iš karto patraukė mano dėmesį.

Siužetas vyksta toli gražu ne vienoje vietoje. Pati autorė yra Danijos pilietė. Aistra kelionėms nuvedė ją į Izraelį, Didžiąją Britaniją, daug kitų kraštų, kol galiausiai ji sutiko savo gyvenimo meilę (bent jau taip jai atrodė tada), kilusį iš Saudo Arabijos.

Būtent šis elementas, t.y. arabiškuose kraštuose vyrų dominavimas visuomenėje mane ir sudomino. Visi esame girdėję, kaip šiuose kraštuose aukštinami vyrai ir niekinamos moterys. Autorė gana išsamiai aprašo gyvenimo Saudo Arabijoje ypatumus, nes jai ir čia teko lankytis su kilnia misija, apie kurią vėliau. Kai kurie šios ekonomiškai stiprios valstybės, įsikūrusios dykumoje, papročiai ir tradicijos atrodo mažų mažiausiai negailestingos moterų atžvilgiu. Pateiksiu tik keletą ištraukų iš knygos:

Moterims leidžiama būti vienoje patalpoje tik su tam tikrais vyriškos lyties giminaičiais. Tai yra su seneliais, tėvais, broliais, pradėtais to paties tėvo, taip pat dėdėmis tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės ir sūnumis. Būnant su šiais žmonėmis nereikia slėpti veido. Gatvėje, parduotuvėje ar kur kitur prasilenkdama su vyru moteris privalo nukreipti žvilgsnį žemyn. Akių kontaktas su vyru draudžiamas - nebent jis yra šeimos narys.

Moteris Saudo Arabijoje labai menkai vertinama. Ji, nesvarbu kokio amžiaus, negali būti už save atsakinga. Paveldint turtą, moterys gauna tik pusę vyro dalies. Jų liudijimas teisme toli gražu nėra toks vertingas kaip vyro liudijmas. Sutuoktinis, tėvas arba dėdė gali nuspręsti, ar moteris studijuos, dirbs arba keliaus.

Beje, naudinga žinoti, kas laukia žmonių, padariusių tikrai sunkiais laikomų nusikaltimų. Žudikams skiriama mirties bausmė. Vos atvykusi sužinojau, kad toks pat likimas laukia ir tų, kurie svetimauja arba turi homoseksualių santykių. Mirtimi baudžiami ir asmenys, užsiimantys narkotikų kontrabanda. Net smulkiausias narkotikų prekeivis, dar kartą padaręs tokį patį nusikaltimą, gali prarasti gyvybę. Jei tikėsime tuo, ką man pasakojo, kalėjimai čia paprastai būna perpildyti, be to, juose labai karšta.

Mirties bausmė dažniausiai įvykdoma viešai nukertant pasmerktajam galvą. Įstatymų nepaisančiam vagiui nukertama dešinė ranka. Tai irgi vieša bausmė, kartą per savaitę vykdoma miesto aikštėje po penktadienio maldų.

Grįžtant prie autorės, kuri yra ir pagrindinė herojė — į Saudo Arabiją ji keliavo susigrąžinti keturių savo berniukų - Makso, Alekso, Zako, Adamo - kuriuos iš jos pavogė jos buvęs vyras Ti. Helei teko išgyventi tikrą pragarą, kol ji išsikovojo teisę globoti savo vaikus.

Po to, kai jos berniukai buvo pagrobti, ji nesimatė su jais 16 ištisų mėnesių. Daugiausia problemų sukėlė minėtas vyrų dominavimas Saudo Arabijoje bei šlubuojantis ir taipogi vyrams palankesnis Saudo Arabijos teisminis procesas. Vien vizos išdavimas iš Didžiosios Britanijos į Saudo Arabiją truko beveik metus, o ją asmeniškai išdavė pats Jo Didenybė princas Turkio Al-Faizalo. Asmeniškai. Raštu.

Taigi, galima suprasti, kokį kelią teko nukeliauti Helei. Žinoma, tai nėra vienintelė siužeto linija. Protarpiais Helės gyvenime atsiranda ir simpatiškų vaikinų, kurie padeda morališkai bei emociškai kovoti dėl savo vaikų bei patenkina dar keletą seniai pamirštų poreikių. Tačiau pagrindinės mintys sukasi apie keturis berniukus.

Labiausiai knyga žavi savo nuoširdumu. Viskas paremta tikrais faktais, keturi iš dvidešimties skyrių yra skirti Helės sūnums, čia aprašoma, kaip jie jautėsi tuo metu, kai buvo pagrobti, kokie buvo nelaimingi, kai reikėjo lankyti arabiškas mokyklas, nors nemokėjo arabų kalbos, kai reikėjo mokytis Korano, kai nejautė visiškai jokio potraukio šiai religijai, o svarbiausia, viską iškęsti be svarbiausio žmogaus pasaulyje - mamos.

Knyga rekomenduoju visiems žmonėms, bet ypač rūpestingoms mamos. Manau, kad tik jos gali pilnai suprasti, ką išgyveno autorė ir įsitikinti, jog pagrindinis knygos koziris yra jos nuoširdumas. Penki iš penkių balų.