Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Surišti ir atrišti

Surišti ir atrišti Dar vieną „kulinarinį“ pavadinimą šioje „Etažerėje“ išprovokavo ne tiek J. Šikšnelio knygos turinys, kiek apipavidalinimas... Kas ginčytųsi, jog geriausia užkanda imant šimtą gramų – traškus marinuotas agurkėlis? Tačiau bent jau aš agurkų, kuriuos ant romano viršelio „padėjo“ dailininkas Rimantas Tumasonis, lengva ranka nepulčiau atidaryti – net ir kentėdama sunkiausias pagirias. Mat daržovės šiame stiklainyje labai primena spirito „užpiltines“, surikiuotas ant lentynų kokiame nors Medicinos muziejuje... Ar tik nebus dailininkas į „konservus“ sugrūdęs Pruncės, Stiopkos ir kitų totaliai geriančių naujausios J. Šikšnelio knygos piliečių? Nors gal ir ne... Juk dešiniajame stiklainėlio kampe – aštrianosis profilis (aliuzija į romėnų laikus ir gladiatorių kovas?), o per vidurį – gana įdėmus, net, sakyčiau, kiaurai veriantis (Lenino?) žvilgsnis...

Perskaičius pirmuosius knygos, dedikuotos „laukiantiems ir tikintiems“, puslapius, kniostelėjo mintis, jog pagaliau du „plunksnos broliai“ – Juozas Šikšnelis ir jo antrininkas Ridas Durbė – susitaikė ir nuo šiol knygas rašys kartu, nelyginant kitados Petras ir Povilas Dirgėlos arba garsieji Ilfas su Petrovu... Tačiau taip yra tik pačioje pradžioje, kol artrito kamuojamus sąnarius ant sofutės ilsinanti ir mėgstamą serialą žiūrinti Teresė Pilienė, „Giraitės“ prieglobsčio namų budinčioji, vėlų vakarą įsileidžia į vidų policijos inspektoriaus Ceplio jai pristatytą „ypatingą kontingentą“, kitaip tariant, Beteiką, žmogų, krikštytą netaisyklingu Laimo vardu, pagrindinį romano herojų (p. 7-8). Paskui Ridas Durbė atsitraukia į šoną, maloniai užleisdamas kompiuterį Šikšneliui. Ir Šikšnelis įsivažiuoja, išsiliedamas pats, bet leisdamas „išsilieti“ ir Laimui, kuris – nors apšepęs, suglamžytas, purvinais drabužiais, perbalęs – bet, pasak jau minėtosios Teresės, bent jau nesmirdi, tad turi teisę skaitytojui papasakoti išsamią savo kruvinos kovos su potraukiu gerti bei keliavimo į abstinenciją istoriją... Ne veltui romane prikaišiota citatų iš „visiems prieinamų šaltinių“ (p. 12), spausdinamų kitokiu šriftu... Vieni šių intarpų dalykiškai analizuoja alkoholizmą ir įmanomas ligos komplikacijas, kiti – filosofų teiginiai arba fragmentai, priverčiantys „atsiminti“ gladiatorių laikus. Gladiatorių ir alkoholikų paralelė gana drastiška (ave, Vita, moriturus te salutant!), tačiau paveiki: „Patikrintas būdas ko nors atsikratyti – užmušti. Sunaikinti fiziškai. (...) Nemalonu, bet efektyvu. Net moralės kategorijomis operuojant, sunku prisikabinti...“ (p. 131). Juoba kad „į alkoholiką galima žvelgti kaip į žmogų, išgyvenantį ribines situacijas, kuriomis, anot Jasperso, neįmanoma išvengti kovos, kančios, kaltės ar mirties“ (p. 77).

Autoriaus ryžtas romane imtis „juodo“ gėrimo „anatomijos“ nėra itin novatoriškas: Nepriklausomybės priešaušriu juk ėjo iš rankų į rankas vertimas iš rusų kalbos „Maskva – Petuški“, o ne taip seniai sulaukėme ir „nacionalinio produkto“ – A. Jakučiūno „Tėvynės“. Tačiau J. Šikšnelio nesupainiosi su niekuo – jo ironija intelektuali, o subtilus humoras muša – kartais kaip versmė: „Ką tie liesi kaip smuikas jogai išmano apie tikrąją nirvaną?“ (p. 79), kartais – kaip lipnus baimės prakaitas: „Ginčo metu Stiopka kartu su žalsvais burbulais išleido ir paskutinį kvapą, tiksliau vienas tų burbulų buvo jo dvasia“ (p. 86).

Gaila, kad į knygos pabaigą, kai nužudoma keistoji amerikonė ViVi, „Giraitės“ prieglaudos psichoanalitikė Valerija Volungis, prie narsiai nebegerti pasiryžusio pagrindinio herojaus ir, žinoma, prie tą herojų sukūrusio autoriaus, pavarde Šikšnelis, vėl netikėtai pridyrina Ridas Durbė. Jis prievartauja savo „plunksnos brolį“ baigti romaną pagal klasikines detektyvo taisykles. Šikšnelis pasiduoda gundymui: arenoje – nelyginant koks triušis iš fokusininko cilindro – vėl pasirodo „prūsų karžygis“ Jorundis, buvęs keistuolės ViVi sekso partneris, ir skaitytojui paliekama galimybė gražiai aiškintis, kas vis dėlto tas ViVi žudikas... Ridas Durbė triumfuoja, o Juozas Šikšnelis šaiposi: „RECIPE FERUM – priimk paskutinį smūgį“ (p. 276).

Smagiai per J. Šikšnelio romano „Surišti ir atrišti“ pristatymą Vilniuje pašmaikštavo ir kitas Juozas – o būtent Aputis – sakydamas, kad lietuviškojo alkoholio gamintojai turėtų šios knygos tiražą nedelsdami išpirkti, nes ji gali skaitytojus užkrėsti blaivybės idėjomis. Pamaniau: o ką? Ir įsivaizdavau eiklias „varžybas“: „Vaga“ leidžia „kenksmingą“ J. Šikšnelio romaną antrą, trečią, penkioliktą, šimtas pirmąjį kartą, alkoholio gamintojai – išperka... Gerai leidyklai, autoriui, Valančiaus blaivininkams, o ir jaunimui, kuris – per reklamą – skatinamas gerti, nes reklamai alaus ar visokių fizų gamintojai... nebeturėtų pinigų. Būtų puiku.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2008-08-04
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 280
Kodas: ISBN 978-5-415-02013-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą