Šuolis į ugnį

Garsiausias Nikolo Evanso (Nicholas Evans) darbas yra „Arklių užkalbėtojas“ (angl. „The Horse Whisperer“), be jokios abejonės. Būtent šis kūrinys pavertė jį garsiu, o visą likusį darbą atliko Holivudo prodiuseris Robertas Redfordas, ekranizuodamas minėtą knygą į puikų filmą.

Kaip ir kituose autoriaus kūriniuose, „Šuolio į ugnį“ knygos veiksmas rutuliuojasi mažame mieste Montanoje, kur skaitytojas sutinka du protingus vyrus. Vienas yra puikų humoro jausmą turintis muzikas Edas, o kito vardas Konoras - tylenis fermeris. Šie du vyrai turi vieną bendrą ir itin netradicišką veiklą - šuoliavimas į ugniną miško vietovę parašiutu siekiant užgesinti gaisrą.

Rodos, šis pomėgis sutvirtina Edo ir Konoro draugystę taip stipriai, kad išskirti juodu būtų sunku. Iki tol, kol Edas pasikviečia jauną darbuotoją, kadaise jo mergina buvusią Džiuliją. Ją pamilsta ne tik Edas, bet ir Konoras. Beviltiškai pamilsta. Tuo tarpu Džiulija jaučia simpatiją abiem vyrams, ir būtent ta meilė pakeis visos trijulės gyvenimus.

Taigi, Nikolas Evansas sukuria tokį siužetą, kuris keičiasi labai greitai ir netikėtai. Be įvairių siužetinių posūkių, abu pagrindiniai personažai daug kentės ir darys nemažai klaidų: įsimylės ir „išsimylės“, nukeliaus į tolimiausią žemės kampą. Būtent toks siužeto pasirinkimas, manau, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl istorija tokia įdomi.

Autorius akivaizdžiai turi talentą apibūdinti gamtos vietoves, laukinę Ameriką, arba tiesiog pagrindinių personažų dvasinius namus. Miškai, uolos, upeliai bei maži miesteliai yra apibūdinami taip gražiai, kaip negali apibūdinti joks kitas autorius. Tačiau kai autorius „palieka“ savo tėvynės gamtos vaizdų aprašymus ir persikelia į, tarkim, Rytų Europą ar Ugandą, gražių aprašymų nebelieka. Lieka tik dūmai, ūžavimai, visiems gerai pažįstamos karo frazės, kurias naudoja daugelis autorių.

Ta pati problema nutinka ir su pačiais personažais. Kol jie Jungtinėse Valstijose, personažai yra įtikinami ir siužetas skaityte skaitosi. Tačiau ilgainiui, kai veikėjai išsibarsto į kitus kraštus, jie praranda realistiškumą. Kai personažai nustoję būti susiję, knygos turinys nebeatrodo toks įdomus. Rodos, šios knygos personažai sukurti būti kartu. Gyventi kartu.

Nesakau, kad nerekomenduoju perskaityti šios knygos, tačiau taip pat negaliu sakyti, kad tai labai prasmaingas skaitalas. Jeigu jums reikia užmušti šiek tiek laiko keliaujant ar ruošiatės atostogauti pajūryje ar sunkiai miegasi nepaskaičius kelių puslapių, tai ši knyga kaip tik jums.

Skirtingai, nei kitose savo knygose, Nikolas Evansas „Šuolyje į ugnį“ pasirinko paprastesnį variantą ir užuot nagrinėjęs dvasinius žmogaus aspektus, jis pasirenka populiaresnį ir lengviau suprantamą variantą - pasakoja dar vieną tiesiog įdomią istoriją.

Apibendrinus viską galutinai galiu pasakyti, kad tai nebloga knyga, tačiau ne geresnė nei kitos Nikolo Evanso knygos, kaip „Vilkų ratas“ ar „Arklių užkalbėtojas“. Pastarąsias labiau ir rekomenduočiau.