Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Sūnaus vardas

Sūnaus vardas Tvirtas rašytojo stuburas:

Padrikos mintys apie Algio Kuklio novelių rinktinę

Kiekvienas tikras miestelis turi savo vagį, savo girtuoklį ir visų žygių metraštininką. Šie metai buvo vos įpusėję, kai Kretingos miesto Kafka – Algis Kuklys išleido net dvi savo kūrybos knygeles: jaunystės paklydimų – eilėraščių rinkinį „Užmiršta nuotaika“ (KU leidykla) ir novelių rinktinę „Sūnaus vardas. Abi knygos iliustruotos dailininkės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės kaligrafijos darbais, abi, išleistos nedideliu tiražu, pretenduoja tapti bibliografinėmis retenybėmis.

Poeziją paliksiu nuošalyje, nes eilėraščius paprastai skaito ir taršo patys poetai ir toks žymus daktaras Marius Šidlauskas, kai turi sveikatos. Man, kaip Algio K. amžininkui ir kolegai, įdomiau buvo skaitinėti senas ir naujas jo noveles. Tuo labiau kad savo rankose turėjau jau ketvirtąją A. Kuklio novelių knygą. Kas gi pasikeitė Algio kūryboje? Stilius, temos, pasaulėžiūra?

Šiaip jau tikras literatūros mėgėjas, net pradedantis knygų gurmanas A. Kuklį pažins iš vieno sakinio, dažniausiai ilgo, nesušukuoto, kupino įterptinių žodelių tose vietose, kur prašyte prašosi taškas. Eksperimentuodamas, minkydamas ir tąsydamas kalbą kaip tešlą, Algis įsigudrino suraityti ilgiausią novelę vienu sakiniu. Tą atradimą jis labiausiai demonstruoja savo naujoje knygoje. Silpnoji ir sykiu – stiprioji rašytojo stiliaus pusės. Silpnoji, nes kūriniai dvelkia monotonija ir sunkiai paskaitomi (be abejo, kalta ir labai prasta poligrafija), stiprioji, nes rašytojas liko ištikimas savo stiliui, pasaulio matymo kampui, kur laikas tarsi specialiai pristabdomas, o erdvė deformuojama kaip sapne, kur novelių herojai lyg somnambulai neveikia nieko konkretaus, vien tik pasyviai reflektuoja ir „virškina“ savo įspūdžius. Kažin koks Rolandas, paliktas budėti mokykloje, pasijunta gyvenantis veidrodyje ir susivokia, kad „kelio atgal nėra, o yra tik veidrodis ir anas baltas šešėlis“ (novelė „Gyvenimas veidrodyje“). Kažkoks Jis be vardo ir biografijos, pravėręs langą žiūri į savo sodą ir suvokia, kad „žmogaus vienatvė – nuostabi lyg užmiršta pilis kalnuose“ („Muzika“ ). Kažkoks keistas kaimynas sėdi kriaušės viršūnėje ir pro žiūronus stebi debesis („Debesų stebėjimas“). Kažkoks vyras, greičiausiai žurnalistas, sėdi tarp nežinomų žmonių ir stebi vieną blondinę, kurią vietos vyrukai kažkodėl vadina Čiučiundra („Puota“). Kažkoks gydytojas, sulaužęs Hipokrato priesaiką, stipriai užgeria, nuvažiuoja į tuščią uošvės sodybą ir sėdėdamas kėdėje (mėgstamiausia A. Kuklio veikėjų poza) žvelgia pro įskilusį virtuvės langą į tolumas ir t. t. Personažas be aiškių veido bruožų, charakterio, biografijos, be jokios istorinės atminties, pastatytas prieš absurdišką būtį, atsiduria būsenoje, kurią Sartre’as aprašė kaip šleikštulį, kai atšiauri ir abejinga būtis nesukelia jokių prisiminimų ar įprasminimo. Kuklys eina toliau – net prisiminimuose Jo ar Jos pasaulis yra nekonkretus. Žmogus – vienišas, nepažinus, ne ką reikšmingesnis už utėlę ar tarakoną. Čia, kaip ankstesnėse novelėse, A. Kuklys labiausiai priartėja prie Franco Kafkos. Tačiau jei Sartre’o absurdas yra labiau egzistencinis, šaltos būties akivaizdoje, tai Kafka labiau linkęs kurti gyvenimo paraboles ir alegorijas, kuriose matome iškreiptą, groteskišką pasaulio vaizdą. Kaip rašė vienas nyderlandų filosofas, dar neskaitęs A. Kuklio: „Tas, kuris regi pasaulį kaip alegoriją, laimi realybę, iš kurios nori pasprukti“ (Theo de Boer ). Senelis K. Marksas dar pridėtų, kad tikrovė nesikeičia nuo giliamintiškų A. Kuklio herojų išvedžiojimų. Tai iš kokios realybės ir kur nori bėgti Algis Kuklys?

Tokie pat neveiklūs ir kitokio, realistinio, plano A. Kuklio novelių herojai – bomžas, už stiklą degtinės pardavinėjantis savo sugyventinę („Diena be citrinos“), grafas Zigmundas, atvažiavęs iš užsienio išsikasti paslėpto jo šeimos sidabro („Užkasta sidabrinė šviesa“), nežymus miestelio gyventojas Maniušis (retas atvejis, kai veikėjas vadinamas pavarde), per šventes iškėlęs ne tą vėliavą („Baimė“), ar istorijos mokytojas, savo laimei, o gal nelaimei, stebėtinai panašus į „visų tautų tėvą ir vadą“ („Antrininkas“). Nors autorius jau suteikė jiems vardus ir charakterius, bet nepaliko jokios perspektyvos istorijose, į kurias pats juos įvėlė. Jų mintys, veikla ir žygiai dažniausiai nerezultatyvūs.

Prieš devynerius metus jau rašiau apie A. Kuklio knygą „Veidrodis“, iš kurios į šį rinkinį pakliuvo didesnė pusė novelių. Tada priekaištavau dėl erotikos, libido trūkumo, kur herojų lytis neturi jokio poveikio, tarsi žmonės autoriaus knygose daugintųsi ląstelių skilimo būdu.

Priekaištą galėčiau pakartoti iš naujo, nors kai kurie geiduliai jau išnyra ir tampa pastebimi, kai naujausios novelės „Puota“ herojus negali atitraukti akių nuo baltų ir lygių Čiučiundros dantų...

Rašytojas nesikeičia, ištikimas savo stilistikai, keičiasi jo herojai.
Rimantas Černiauskas
2008-02-05
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Ciklonas
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 142
Kodas: ISBN 978-9955-695-61-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą