Sudie, vasara

Ray’us Bradbury’s (g. 1920) vėl prabyla lietuviškai. Kadaise išleistos jo knygos „Pradžios pabaiga“, „Marso kronikos“, „451 laipsnis pagal Farenheitą“ tapo klasika. Ir ši knyga – atgaiva sielai, kas mėgsta nesmurtinę, intelektualią fantastiką.

Viena žymiausių R. Bradbury’o knygų „Pienių vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai žinomi daugybei skaitytojų, o „Pienių vynas“ laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“ buvo storesnis, bet, leidėjų liepiamas, autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl mus grąžina į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas nuostabus – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą – mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku.

„Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, –­ sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada – mirtis. R. Bradbury’s padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija.

Įdomus akcentas knygos pabaigoje: vertėjo Gražvydo Kirvaičio susirašinėjimas su R. Bradbury’u. Smagu, kad prie lietuvių skaitytojo priartėjo kadaise nepasiekiama legenda.