Stačiatikybė

Sergejus Bulgakovas (1871– 944) yra vienas garsiausių Stačiatikių Bažnyčios sisteminės teologijos kūrėjų, mąstytojų. Jo teologinės minties pažinimas leidžia pažinti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikotarpį, kuris vadinamas „Rusijos sidabro amžiumi“, arba „šventosios Rusijos rudeniu“, nes 1917 metų bolševikų revoliucija numarino turtingą religinę, kultūrinę, filosofinę, teologinę mintį, o ateizmas sutrukdė rusų kultūrai pasiekti savo „aukso amžių“. Pavasario nuotaikos atsirado tik 1991 metų rugpjūtį, žlugus sovietinei diktatūrai. Taigi XIX a. pabaiga buvo metas, kai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos į Rusiją sklido švietėjiškos, pozityvistinės Vakarų idėjos, vokiečių filosofinis idealizmas ir nihilizmas. Tai buvo religinio atgimimo laikotarpis, kuriame ryškėjo ir būsimosios krizės ženklai. Kultūrinę aplinką gali apibūdinti vienas sakinys – krypstama į radikalaus klausimo apie asmeninio gyvenimo vertę sprendimą. Garsiausi šio istorinio laikotarpio mąstytojai – Fiodoras Dostojevskis, Vladimiras Solovjovas, Pavelas Florenskis, Nikolajus Berdiajevas, Konstantinas Leontjevas ir kiti. S. Bulgakovas kaip retas kuris kitas atskleidžia „rusų sielą“ tiek teologine mintimi, tiek visu savo gyvenimu, kuris glaudžiai susijęs su to meto politine ir kultūrine situacija, asmeniniu istorinių įvykių išgyvenimu bei mistine patirtimi. Jo studijos vyko ne „prie stalo“, jas koregavo įvairios gyvenimo peripetijos ir išbandymai. Gal todėl jo mintys traukia, žavi universalumu, turi ekumeninių bruožų.

S. Bulgakovo veikalai dažnai lyginami su šv. Tomo Akviniečio darbais Katalikų Bažnyčioje ir K. Barto – Protestantų Bažnyčioje. Garsūs teologai – Henris de Lubacas, Hansas Ursas von Balthasaras ir Pavelas Jevdokimovas – jį vadino vienu garsiausių XX a. stačiatikių teologų. S. Bulgakovas bendraudavo su Jacquesu Maritainu, Etienne'u Henri Gilsonu, Karlu Bartu. Deja, pati Stačiatikių Bažnyčia į tėvą Sergejų žvelgia santūriai dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad du kartus buvo pasmerkta sofiologijos doktrina (1935 metais Maskvos metropolito Sergijaus ir 1936 metais Karlovcų sinodo) ir dėl to, kad S. Bulgakovas pritarė Origeno apokatastasis doktrinai, kurią 533 metais pasmerkė Konstantinopolio II Susirinkimas.

Tėvas Sergejus originalus tuo, kad yra bene vienintelis Stačiatikių Bažnyčios teologas, sukūręs išbaigtą sisteminę teologiją, tikrą stačiatikiškąją summa teologica. Jis konstruktyvus ir nuoseklus mąstytojas, kritiškai panaudojęs viską, ką anuo metu buvo pasiekusios tiek Vakarų, tiek Rytų civilizacijos. Jis ištikimas slavų ir kartu visuotinės Bažnyčios tėvų tradicijai, teologija gina stačiatikių tikėjimą ateizmo ir sekuliarizmo iššūkių akivaizdoje. Modernumo jam suteikia Vakarų filosofijos nagrinėjimas: nuo Immanuelio Kanto iki Karlo Marxo, nuo Johanno Gottliebo Fichtės iki Friedricho Schellingo ir Georgo Hegelio. Taip S. Bulgakovo darbuose atsiranda archajiškos rusų tikėjimo tradicijos ir modernios filosofinės minties sintezė. Maža to, jo marksistinė patirtis leidžia pastebėti ateizmo klaidas ir nukreipti žvilgsnį – tiek mokslinį, tiek egzistencinį – į Dievą.

Katalikai ir protestantai dėl tokių teologinių tiesų kaip Kristus, Švč. Trejybė, Šv. Dvasia, žmogus ir istorija jau sutaria. Nors šiuo metu Europoje labai populiarios rytietiškos ikonos ir liturginės giesmės, vis dėlto pasigendama didesnio Stačiatikių Bažnyčios teologijos pažinimo ekumeninio dialogo srityje. Šią spragą iš dalies užpildo S. Bulgakovo, taip pat ir kitų rusų emigrantų, pokario metais įsikūrusių Šv. Sergejaus institute Paryžiuje – Aleksandro Šmemano, Joano Mejendorfo, Vladimiro Loskio – kūryba. Pats S. Bulgakovas savo atsiminimuose neretai užsimena, kad krikščioniškosios Bažnyčios (Vakarų ir Rytų) yra perdaug „užsidariusios“, provincialios, taigi būtinas ekumeninis bendradarbiavimas.

Pagrindinės, originalios S. Bulgakovo teologijos temos yra Švč. Trejybės slėpinys, Kristaus kenozė, sofiologijos doktrina. S. Bulgakovas daug dėmesio skyrė eschatologijai ir apokaliptikai, buvo vienas iš nedaugelio ortodoksų teologų, prisidėjusių prie vadinamojo XX amžiaus „eschatologinio atgimimo“: kartu su protestantų ir katalikų teologais (Jurgenu Moltmanu, H. U von Balthasaru, Karlu Raneriu, Karlu Bartu) atgaivino eschatologinę tematiką tiek pačiame teologijos moksle, tiek apskritai krikščioniškoje egzistencijoje. Tėvas Sergijus suvokė, kad tikroji tėvynė yra danguje, kad be Dievo neįmanoma žemėje pastatyti „Dievo miesto“, kad tikrasis žmogaus pašaukimas yra dievažmogystė – savęs išpildymas Jėzuje Kristuje. Gal todėl jo teologinė mintis, regis, peržengia laiką ir erdvę bei kreipiasi į tą žmonijos „aš“, kuris gyvena amžinai. Tai turbūt ir lemia jo aktualumą.

Lietuvos skaitytojams pateikiame pirmą S. Bulgakovo veikalą lietuvių kalba.

Knygoje aptariami pagrindiniai stačiatikių ekleziologijos doktrinos momentai. Autorius nori atskleisti Bažnyčios skelbiamą tiesą apie Dievą, pasaulį ir žmogų ir apginti ją nuo reliatyvizmo, modernizmo ir sekuliarizmo. S. Bulgakovas Stačiatikių Bažnyčios slėpinį nagrinėja Švč. Trejybės perspektyvoje. Dangaus karalystė yra prasidėjusi su Jėzaus Kristaus įvykiu, tęsiasi Bažnyčioje – Jo nuotakoje, kolei pasieks tobulą išsipildymą amžinybėje – „dangiškoje Jeruzalėje“. Kadangi Bažnyčia kyla iš Švč. Trejybės ir turi grįžti į Ją, pati jos institucija suvokiama labai plačiai: Bažnyčia prasidėjo ne tik Sekminių įvykiu žemėje, bet buvo nuo amžių Dievo planuose, todėl ją sudaro ne tik žmonės, bet ir mirusieji, angelai bei šventieji. Teologas pripažįsta svarbų Šv. Rašto ir Tradicijos vaidmenį tikėjimo dalykuose ir siekia apginti tikėjimo doktriną nuo sekuliarių ir liberalių ano laikmečio Vakarų kultūros idėjų. Autorius atskleidžia stačiatikių, liuteronų, anglikonų ir katalikų Biblijos egzegetinių tyrinėjimų skirtumą, tačiau mano, kad visa tai, kas sudaro bendrą krikščioniškosios Tradicijos paveldą bei „naujausių laikų Vakarų krikščionybės mokslinius pasiekimus“, turėtų būti bendra vienai Kristaus Bažnyčiai.

Rytų Bažnyčių savitumą šiandieninėje teologijoje suvokiame kaip vertybę – autentišką krikščioniškojo dvasingumo turtą. Stačiatikių teologija ir krikščioniškojo gyvenimo praktika praturtina Vakarų krikščionybę, kuri yra krikščioniškojo mokymo bei patirties visuma. Šiandien Stačiatikių Bažnyčios katalikiškuoju požiūriu vertinamos ne kaip atsiskyrusios nuo Romos Bažnyčios, bet labiau kaip Apreiškime Jonui minimos „septynios Bažnyčios“ – skirtingos, bet tikrovėje sudarančios tą pačią Kristaus kaimenę. Stačiatikybę galima įsivaizduoti kaip skirtingas „Kristaus veido“ ikonas: rusų, graikų, sirų, koptų ir kt. Vatikano II Susirinkimas (ypač dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium) apibrėžė Bažnyčią kaip „Dievo tautą, keliaujančią Viešpaties link“. Tauta suvokiama kaip vienetas. Tikėjimo slėpinyje Bažnyčia yra viena ir vienintelė, tačiau istorijoje – turinti skirtumų ir savitumų, kurių šiandien negalime panaikinti.

Šią knygą galima traktuoti kaip įnašą į bendrą tikėjimo kultūrą, nežinančią konfesinių skirtumų. Ji skiriama tiek besidomintiesiems krikščionybe, tiek ją studijuojantiesiems ex professio. Šiandien tikintiesiems daug svarbiau atsakyti į klausimą, kas sudaro Bažnyčią: ar tradicijų puoselėjimas, ar ištikimybė Kristui, ar liturginių tikėjimo papročių laikymasis, ar ištikimybė Dievui. Todėl Stačiatikybės pažinimas leidžia praplėsti akiratį bei rasti naujų postūmių ir įkvėpimų siekiant krikščionybės vienybės trečiajame tūkstantmetyje.