Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Šokis dykumoje

Šokis dykumoje Vaikščiojau apie J. Ivanauskaitės poezijos knygą ilgai... Grįžračiais grįžračiais... Kaip tyčia, J. Ivanauskaitė per susitikimą knygų mugėje prakalbo apie tai, kaip ilgai ji negalinti prisiliesti prie tik išleistų savo knygų – eidama pro knygyną stengiasi nusisukti, kad, neduokdie, nepamatytų lentynoj tos ką tik „mintytos“ – jau „parsiduodančios“... Kažkodėl toks pats sindromas kamuoja mane – Ivanauskaitės knygų atžvilgiu. Pasirodžius pirmajam poezijos rinkiniui, grįžračių sindromas ypač buvo suintensyvėjęs. „Priartėjau“ prie jo tada, kai pabuvojau viename poezijos vakare – grįžusi ėmiausi Ivanauskaitės. Minėtame vakare prisižiūrėjau tokių „jautrių būtybių“, kokių nebesitikėjau esant... Iš dalyvavusių septynių poetų du kažin kodėl (gal tai momentinis ir klaidingas mano įspūdis – tada lenkiuosi nuolankiai) buvo apimti nejaukios baimės... Klausytojo baimės?... Klausimo baimės?.. Atsakymo baimės?.. Būtent – ne egzistencinio nerimo, kuris verčia rašyti, tapyti, dainuoti, džiazuoti, žodžiu, kurti. Pasirodė, lyg tie poetai bijotų... vilko. Tai buvo vilko baimė. Tad kokia gali būti poezija, kai poetas už (ne prie) mikrofono slapstosi, o poezijos balsas, deja, skirtas tik jo paties „vidiniam žmogui“ ar, geriausiu atveju, tam pačiam mikrofonui... Tiesa, kiti to vakaro poetai buvo ir šmaikštūs, ir „gilūs“. Tuo tarpu Ivanauskaitė teigia („Apie ilgesį“): "Rašyti mane visuomet verčia nerimas, kažkoks vidinis maudulys, sunkiai paaiškinamas sielos gaudesys, kuris galbūt yra irgi tas pats amžinas, visa persmelkiantis ilgesys“. Tą (ne)lemtą poezijos vakarą mano krūtinę užgulė kraupiai prozinis sunkumas, galiausiai išvirtęs į poetinės atvangos, tikros žodžio magijos ilgesį, – viltingai čiupau Ivanauskaitės poezijos rinkinį „Šokis dykumoje“.

Užliūliuota slinkties
liūdnų ir linksmų dienų
rašau savo dainas
smilgomis ant akmenų.

p. 9

Vienas pirmųjų eilėraščių metaforiškai prabyla apie kūrybos esmę. Tai mane nuvedė tolyn. Gilyn.

„Šokio dykumoje“ pradžia – viršeliai. Tai jau ne pačios autorės iliustruota knyga, o skoningas Ilonos Kukenytės darbas. Čia nėra ryškiaspalvių „kaukolinių skeletinių“, tačiau dieviškų būtybių motyvai išlieka – rusvai ornamentuotas viršelis sukurtas panaudojus tibetiečių popierinių žibintų piešinius: nukirstų galvikių karoliais pasipuošęs žavingas daugiarankis daugiakojis „Mirties Nugalėtojas“ Šinžė apsireiškia ir rinkinio eilėraščiuose. Toks vaizdas leidžia į knygą žvelgti patikliau, nes taip ryškėja autentiškumo aspektas – tai, kas čiupinėta, pajausta, išgyventa, poezija išreikšta. Dabar rytietiški motyvai pas mus tampa mada, tačiau reikėtų vertinti gyvenimo patyrimą, o ne knyginę sąvokų, nuostatų dėlionę, pilnatvinę išmintį, o ne sausą intelektą (egzistuoja ir priešingas reiškinys – „populiarusis“ Maxence’as Fermine’as, nematęs negirdėjęs Japonijos, Kinijos ar kokios dar Afrikos, puikiausiai žongliruoja detalėmis ir sukuria lengvai egzotišką romaniuką, įtikinantį ir priverčiantį alpti ne vieną skaitytoją…).

Grįžtam prie „Šokio dykumoje“. Poezijos knygą sudaro šešios dalys – struktūriškai vientisas poezijos rinkinys: šešios dalys, šeši būviai, remiantis budistiniu mokymu (tebūnie tai užuomina į tolesnes paieškas tiems, kuriems ypač svarbūs tokie mistiniai sutapimai). Nuo pirmojo skyriaus gali naiviai pamanyti, kad imsi sekti kelionės leitmotyvu išreikštą siužetą (juk solidūs literatūros kritikai prabyla apie „siužetėjančią“ poeziją), tačiau vėliau pajunti, kad Ivanauskaitės poezija neprasideda nei nuo pirmo eilėraščio, nei nuo konkretaus iškeliavimo. Taip pat ji nesibaigia įprastu sugrįžimu. Tai – ciklinė (ar net ritualinė) poezija, o kelionės motyvas tampa prasmine ašimi (žinia, ne tik poezijos, bet ir visos J. Ivanauskaitės kūrybos): „Karma lėmė man klajones ir vienatvę (...)“ (p. 74). Gal šis cikliškumas susijęs ir su tuo, kad eilėraščiai, kaip sako autorė, „ėmė lietis“ (na, tiesiog užėjo kūrybinių liūčių metas), tekstai spontaniškai susidėliojo į eilėraščių rinkinį. Tai liudija ir tekstų seka – redaktorių pasitikėjimas autorės kūrybiniais potvyniais ar prasminis rinkinio sumanymas kiek abejotinas, tačiau... Keletas eilėraščių dubliuojasi – tik su nežymiais pasikeitimais jie traktuojami kaip atskiri eilėraščiai, o ne kaip variantai ar apskritai nedėtini į rinkinį (skaitytojas, jei panorės, pats pažais šį „Rask skirtumus“ žaidimą).

Taigi lyrinis subjektas (vadinsime jį tradiciškai, nors eilėraščiuose vis išryškėja „poetinis nuogumas“) skleidžiasi tarp rytietiškų išorinio pasaulio atributų – nekalbant apie lamų, vienuolių ir dakinių draugiją, akcentuojamos gamtos žymės, gausu konkrečių vietovių pavadinimų. Lyrinis subjektas – daugiasluoksnis, daugiaveidis, identifikuojantis save su daugybe įsikūnijimų arba, tai dar problemiškiau, įkūnijantis tas formas, kurias jame įžvelgia kiti objektai. Lyrinis subjektas priešinasi šiai daugiaprasmybei, išlaiko savo – perfrazuojant nuostabias Daivos Čepauskaitės eiles – jei ne širdį, tai bent (net) šerdį:

Vienuolė sulaužiusi įžadus
ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu
pravardes gausesnes už išmaldą
nukertu vienu kapoklio smūgiu.

p. 12

Tačiau ta šerdis, remiantis budistine praktika, irgi abejotino reikalingumo. Tai tampa viena konfliktiškųjų J. Ivanauskaitės poezijos linijų. Siekiant įveikti ribas (tų mistiškųjų slenksčių jos poezijoje daug: laikribiai – iš rudens į žiemą, iš nakties į rytą ir atvirkščiai; erdvėribiai, dažniausiai judantys vertikaliai, – kalnas-papėdė, Dievų, Šventųjų, Dangaus miestas-dykuma ir dykra arba simboliška kryžkelė), atliekami budistiniai „nubudimo“ ritualai: savojo ego sukapojimo apeigos, mirimo procesas: „(...)išbarstau save po visą Tibetą/ ir lieku mažesnė už kūdikio nagą“ (p. 13). Nuolatinis konfliktas tarp stipriojo ego ir siekio juo atsikratyti, pastangos „išnykti“, „peržengti savo ribas“, transformuojamos į siekį nusimesti „iliuzijų šydą“, įveikti „iliuzijų sieną“, grįžti į Tuštumą „kaip į motinos įsčias“, – visa tai išplečiama iki budistinės Majos iliuzijos ir „mūsiškosios“ regimybės konflikto:

Šis tobulas kūnas
pilnas aistros vilties baimės
yra tik iliuzija
kurią sukuriu
ir vėl naikinu.

p. 16

Tačiau ta dieviškoji Tuštumos sema įterpiama į priešingą kontekstą – žmogiškųjų aistrų: nesiimant froidistinių analizių – „(...)trokštu kad mano Tuštumą / užpildytum savo kieta Forma“ (p. 53). Šis konfliktas išryškėja ketvirtojoje dalyje, kuri man pasirodė desperatiškiausia – dominuoja išnykimo, nieko motyvai. Be to, skausmingas tuštumos ir pilnatvės, proto ir jausmų konflikto išgyvenimas:

Prie kalnų upelio
jauna kaimo mergaitė
glaudžias mylimo glėby
patvinstu vienatve
ko dabar vertos
mano giliausios žinios?

p. 109

Lyrinio subjekto pasaulėvaizdyje skausmingai susikerta rytietiškos gyvenimo išminties mokymai ir gaivališkieji žmogaus prigimties pradai. Nuolatinis konfliktas tarp dieviškumo ir žmogiškumo, nerimo ir harmonijos, dvasinės nirvanos ir kūniškos ekstazės simboliškai įprasminamas budistiniais Tuštumos ir Formos motyvais. Kaip teigia J. Ivanauskaitė („Apie ilgesį“), vienas išminčius yra pasakęs, kad pavojingiausias dalykas – supainioti meilę žmogui su meile Dievui, o dieviškumo ir nuodėmingumo paralelė bei konfliktas – būdingas J.Ivanauskaitės kūrybos braižas nuo pat „Raganos ir lietaus“ laikų:

Kiti šnabžda nešvankybes
mudu meldžiamės kai
vis siauresnėmis įvijomis
lekiam į aitrią palaimą.

p. 130

Tad lyrinio subjekto nepastovumas, negalėjimas apsispręsti suponuoja meninį pasaulėvaizdį persmelkiantį visagalį, už gamtos stichijas, už dieviškąją palaimą stipresnį ilgesį: „Nesušlapdama kojų bėgu vandeniu/iki kelių nugrimztu į akmenį / perkūno trenkta nesudegu/subyru iš ilgesio“ (p. 15). Vidines lyrinio subjekto keliones skatina ilgesys. Jei pritaikytume Tibeto budizmo teoriją apie reiškinių trijų lygių prigimtį, aprašytą J.Ivanauskaitės, pamatytumėm, kad ir „Šokio dykumoje“ lyrinį subjektą valdo visų trijų lygių ilgesys: išorinis ilgesys, inspiruojamas dar vieno (o gal kelių) veikėjo vienuolio, sulaužiusio įžadus; vidinis ilgesys, susijęs tiek su konkrečiu žmogumi ar vieta, tiek su apmąstymų erdve, ir slaptasis tobulumo bei dieviškumo ilgesys, išreiškiantis bendrą „Šokio dykumoje“ poetinę idėją – metafizinį Tuštumos (kartais mirties), palaimos ilgesį.

Kai kuriuose eilėraščiuose ilgesys tampa labiau destruktyvus nei stimuliuojantis – jis virsta geliančia kančia (ypač antrojoje rinkinio dalyje). Kančia čia išsiskleidžia „visu gražumu“, visa aukštybe ir gilybe. Toji kančia, kurią vėliau teks lyriniam subjektui išgyventi ir „išgyvendinti“ vėl besileidžiant į kelionę. Ilgesio persmelktame meniniame pasaulėvaizdyje reflektuojami ontologiniai Tuštumos, vienatvės, mirties, aistros motyvai, o juos vienija daugiaprasmis simbolinis dykumos motyvas – kelias į visus pasaulio galus, susiliejantis su dangumi, kelias ir horizontalus, ir vertikalus: „Mano tyliajame būste / vidury nakties dykumos (...)“ (p. 21), „Dykuma manyje susilieja/ su tyrais per kuriuos keliauju (...)“ (p. 62). Kita vertus, dykumą galime interpretuoti kaip įkūnijančią horizontaliąją kelionę – kelionę laike, o kalno (skyrius „Stiklo kalnas“) simbolinę figūrą – kaip įkūnijančią vertikaliąsias, vidines, keliones: kiekvienas viltingas kilimas tampa dramatišku ir nusivylimo kupinu grįžimu atgal (žemyn):

Dykuma manyje susilieja
su tyrais per kuriuos keliauju
staiga pajuntu palengvėjimą
sunkų kaip Kailašo kalnas.

p.62

Apskritai J. Ivanauskaitės „Šokis dykumoje“ – itin konfliktiška poezija, konfliktas – nuolatinė lyrinio subjekto būsena ir poetinių miniatiūrų variklis. Tai esti meno ir menininko esmė... Poezijos konfliktiškumas lemia ir didelę emocinę koncentraciją, tačiau tai neužgožia subtilaus žvilgsnio į pasaulio reiškinius – jų fiksavimas lakonišku kalbėjimo stiliumi atskleidžia menkų menkiausius lyrinio subjekto ir išorinio pasaulio „judesius“: „(...)sviesto lempelės mandala / kai primerkiu blakstienas / skleidžia vaivorykščių / spindulius“ (p. 21). Paradoksalu, tačiau nei rimas, nei strofiškumas nevaržo (tiesa, ir nepadeda) laisvai ir ritmiškai lietis minčiai (kur pastebimos rimo užuomazgos, tai yra elementarus kalbos dalių rimavimas, kaip antai: „(...)tai triukšmingai/ savęs neapkenčiu / tai tyliai / save myliu“ (p. 10).
Norom nenorom regime pagrindinių budistinių paradigmų J. Ivanauskaitės poezijoje virsmą – gyvenimas tik iliuzija, „totali saviapgaulė“. Tačiau ši paradigma – ne deklaruojamos tiesos, o pastangos įvertinti dualistinę gyvenimo reiškinių prigimtį, nuolatinis skausmingas konfliktas tarp lyrinio subjekto ir meninės realybės, vidinis lyrinio subjekto konfliktas... J. Ivanauskaitės poezijoje žodžių mažai, tačiau jie daug pasako, o eilėraščių daug, tačiau jie – lyg blyksniai, nuspengiantys, perrėžiantys ugninių emocijų žaibai. Poetinės miniatiūros – kartu ir rezignacinės, tylios.

Laimė, J. Ivanauskaitė, ketinusi išsižadėti romanų rašymo, kaip bejėgystės prieš visatos paslaptį išraiškos, ėmėsi dar ir poezijos... Laimė, slaptoji alter ego joginė Pema Dočen įsidrąsino... Ar tai paradoksas, ar autorės siekiamybė? Poezijos subjektiškumas stiprus, atmosfera globali, o kartu ir labai intymi. Juk tai ir yra poezijos prigimtis... Ar J. Ivanauskaitės poezija tampa prasiskverbimo į realybę ženklu, keliu, padedančiu pasiekti egzistencijos šerdį? Ar tai dar vienas, anot S.Gedos, „bandymas gelbėti savo sielą“? Manau, tai gyva poezija, gelbstinti skaitytojo sielą...
Goda Lučiūnienė
2005-08-20
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 149
Kodas: ISBN 9986-16-374-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą