Sodo tyla

Tokius pasakojimus, kaip šis leidėjų nepelnytai išgirtas romanas, J. Cortazaras negailestingai išjuokia savo knygoje „Žaidžiame klases“. Viename iš pastarojo skyrių jis improvizuodamas kuria „tipiškai ispanišką“ tekstą: labai rafinuoto stiliaus, pakylėto tono, elegantiškai plepų, įmantrų pasakojimą apie niekuo neišsiskiriančios šeimos istoriją, kurioje viskas sureikšminama, nusipelno ilgiausių paaiškinimų, pastebimas mažiausias veikėjo mimikos pakeitimas ir visi įvykiai tragiškai egzaltuoti. Čia – būtent toks romanas: nežinia, kada vyksta veiksmas (iš kai kurių detalių galima spėti, kad apie 1920-uosius), nes jo erdvė, rodos, visiškai izoliuota nuo pasaulio. Nieko nesužinosime nei apie tai, kas vyksta šalyje, nei apie socialinę, juo labiau politinę situaciją – jaunai mergaitei, nuolat išsižiojusiai iš smalsumo, rūpi tik įvykiai šeimos dvare ir kaimynų laukuose. Ilgi, sudėtingos struktūros, nepriekaištingai išversti sakiniai vargina puošnumu, begaliniais neturiningais dialogais ir gausybe šiuolaikinių kalbos klišių. Būtent dėl jų pradedi įtarti, kad knyga parašyta tik kaip duoklė tradicijai, visi personažai jau kur nors matyti: despotiška meilių mergaičių motina nukopijuota iš L. Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“, geraširdis tėvelis – iš pasakų apie gerą karalių, paslaptingasis „laukinis“ bernas, vadinamas „mano vaikinu“ – iš meksikiečių serialų.

Atrodo, visiems šiems veikėjams neduok pavalgyti, o duok pakalbėti. Ir būtinai sudėtingais, saldžiai puošniais tarsi vestuvinis tortas sakiniais, kurie ypač „žaviai“ skamba „laukinio“ lūpose: „...šis geraširdis žmogus, garbaus amžiaus našlys, yra didžioji jo vienišo gyvenimo paguoda, visada kilnus ir suprantantis vaikino meilę arkliams“ (p. 141). Kiekviena mergaitę dominanti intriga, kylanti dėl nuolatinės vaidybos puritoniškoje visuomenėje, smulkiai aprašoma keliolikoje puslapių, tad jau galima įsivaizduoti, kiek vietos užima sesers vestuvių dienos įspūdžiai. Visų tų seserų, pusseserių, tetulių, kaimynių, tarnų, vienuolių vardus jau nuo pirmų puslapių imi painioti, galva tinsta nuo visų tų „svaiginančių grožių“, „tyrų sielų“, „saldžių aistrų“, „nuodėmingų žvilgsnių“... Įsivaizduoju, kad ispanakalbėse šalyse tokios knygos dygsta kaip grybai po lietaus, nes jas rašyti turėtų būti labai lengva. Lietuvių skaitytojams, kurių žinios dėl nepakankamo vertimų kiekio apribotas G. G. Marquesu, J. L. Borgesu ir J. Cortazaru (neskaitant M. Cervantezo), knygą galima demonstruoti kaip puikų ispanišką grafomanijos pavyzdį.