Sodininkas Florencijus

Pastaruoju metu lietuvių vaikų literatūrą drebina, dailės ir literatūros kritikus stebina istorijos, kurias rašo ir kurioms iliustracijas kuria profesionalūs dailininkai. Vienas iš tokių dailininkų rašytojų – Kęstutis Kasparavičius, viena iš tokių knygų – naujausia K. Kasparavičiaus pasaka „Sodininkas Florencijus“.

Meškamiesčio, paties jaukiausio miestelio, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, pakraštyje gyvena be galo savo sodą mylintis ir pačias gražiausias rožes auginantis Sodininkas Florencijus. Šalia – jo kaimynė Dainininkė, gražutė ir miela meškutė, dainuojanti angelo balsu, kiekvienoje iliustracijoje pasirodanti vis su nauju apdaru. Dar – gardžiausių bandelių kalno apsuptas meškinas Kepėjas, saldžiu medumi vaišinantis meškinas Bitininkas...

Tai pasaka, kurioje vaizduojama harmoninga visuomenė, ir kiekvienas jos narys – be galo reikalingas (pabandykite apsieiti be kepėjo, kaminkrėčio ar be burmistro!). Pasakos veikėjai mėgaute mėgaujasi savo darbu, gyvenimo būdu. Daryti tai, kas įprasta, saugu ir gera – knygų patiems mažiausiems devizas (tuo tarpu paauglių ir suaugusiųjų literatūroje, atvirkščiai, būtina daryti tai, kas neįprasta, kas leidžia ištrūkti iš kasdienybės, iš rutinos). Visi mandagūs, malonūs vienas kitam, visi svetingi. Atrodo, nėra ir negali būti jokių blogų emocijų (net ir liūdnasis, poetiškos sielos Valkata galiausiai susiranda garbingą ir naudingą profesiją, o liūdesį kelianti liutnia nugrūdama į tamsiausią palėpės kampą). Negali būti ir išorinių konfliktinių jėgų (pvz., supermarketų...), socialinių problemų: čia nesirūpinama nei kaip uždirbti pinigų, nei kaip išgyventi, nei kaip sukurti šeimą. K. Kasparavičiaus sukurtas Meškamiestis – šviesus, jaukus, harmoningas vaikystės pasaulis (nors jo veikėjai atlieka suaugusiųjų darbus), idilės miestas, kokiame norėtų gyventi kiekvienas iš mūsų. Tokį pasakojimo įspūdį sustiprina ir harmonija bei klasika dvelkiančios dailininko iliustracijos.

Tačiau ne viskas šioje istorijoje yra gražiausia, gardžiausia, mieliausia: vieną dieną turgelyje pasirodžiusi pati meška Karalienė užsigeidžia Juodosios rožės ir Florencijus užsispiria ją išauginti. Taigi vienintelė neigiama emocija, kuri kartu yra ir istorijos variklis – ambicija išauginti juodą rožę. Kiek karčių ašarų, skausmo ir niūraus liūdesio prireikia tokiai gėlei išvesti, pabandykite atspėti patys. Juodosios rožės auginimo alegorija kalba apie tai, kad gražu, šviesu ir miela yra viskas, kas natūralu. Kai tik į jaukų pasaulėlį įsiveržia nenatūralios auginimo priemonės (rašalas, suodžiai ir kt.), grožis, ramybė ir džiaugsmas žūva. Tačiau pridursiu, kad galiausiai viskas baigiasi laimingai ir sudrumstas Meškamiesčio gyvenimas vėl stojasi į senąsias vėžes.

Pasaka „Sodininkas Florencijus“ skirta įvairaus amžiaus ir įvairaus charakterio skaitytojams. Visų pirma todėl, kad ją galima skaityti 3 būdais:

1)tradiciniu būdu – skaityti tekstą ir pagrečiui apžiūrinėti iliustracijas;
2)labai sudėtingu būdu – skaityti tik tekstą;
3)pačiu lengviausiu būdu – skaityti tik iliustracijas.

Tuo pasižymi visos K. Kasparavičiaus sukurtos istorijos. Vaikai, dar nemokantys skaityti, turės užsiėmimą vartydami įspūdingas iliustracijas. Jose atgijęs „sumeškintas“ žmonių pasaulis atveria daug mažiausiems smalsučiams dar uždraustų užkaborių: galbūt Florencijaus sodo įrankių sandėliukas berniukams primins tėčio įrankių dėžę, mergaitės galės iki valiai pasigrožėti žaviosios Dainininkės ar meškos Karalienės rūbų detalėmis (visoms šioms mieloms smulkmenoms dailininkas negaili nei teptuko, nei plunksnos). Juk berniukai mėgsta „taisyti“ tėčio replėmis, o mergaitės – „įkopti“ į aukštakulnius mamyčių batelius. K. Kasparavičiaus iliustracijose grožis ir pažinimas, nonsensas ir realizmas eina draugiškai susikibę už rankų: knygelės autorius vedasi vaikus ir į kepyklą, kur darbuojasi nuostabaus skonio bandeles kepantis Kepėjas, leidžia pažinti ir Bitininko sodą (ohoho! Tiek skirtingų, tačiau neapsirikite – ir tikrovėje sutinkamų avilių ne kiekvienas bus matęs!).

Be abejonės, kartu tai knyga ir suaugusiesiems. Pasaka, kurią įdomu skaityti ir vaikams, ir suaugusiems – kokybiškos literatūros ženklas. Autorius pagardina idealų pasaulėvaizdį, įberdamas ir pipirų – suaugusiųjų kasdienybės klišių: paskaitykite, kaip Florencijų sutinka Bitininko sekretorės bitės, kokiu melodramatišku tonu rauda meškutė dainininkė, kaip autorius ironizuoja moterišką (bet dažnai ir vyrišką!) silpnybę – puošnumo sureikšminimą (nesusilaikau nepacitavusi: „Vis dėlto kaip svarbu nesuklysti ir kasdien pasirinkti tinkamą drabužį, – atsiduso meškutė Dainininkė. – Juk klaidos labai brangiai kainuoja“ – p. 63.) ir suprasite apie ką aš kalbu.

Šypseną kelia ir sutirštintos spalvos: šalia melodramatiškai liūdinčios Dainininkės – užrašas vanitas ant knygos puslapio (žr. po kėde), perfrazuojama daktaro Fausto frazė – bandele su razinomis ir glaistytu šokoladu besimėgaujantis Florencijus murma: „Ak, akimirka žavinga, kodėl gi tu tokia trumpa?!“ (p. 34).

Jeigu reikėtų pasakyti, kokia yra pagrindinė knygos mintis, išdėstyčiau ją dviem sakiniais: kai darbas daromas su meile ir užsidegimu, iš širdies sklindanti šviesa gali nušviesti ir gatvę, ir visą miestelį (netgi jei tai – kaminų valymas); jeigu darbas reikalauja nenatūralių priemonių (pykčio, skausmo ir liūdesio), tai geriau tokio darbo ir jo užmokesčio (koks viliojantis jis bebūtų) atsisakyti. Sodininkas Florencijus tai suprato. Todėl galiausiai jis galėjo ramiai žingsniuoti įprasta meškinų miestelio gatve. Ratas apsisuko, idealusis pasaulis nesugriuvo, viskas vėl tapo ramu, gražu ir miela.