Slieko pasaka

Na, nekenčiu tų vaikų, nors tu ką. Tiek berniukų, tiek mergaičių. Berniukus sukabinčiau ant obelų už dar nenusileidusių sėklidžių, o mergaitės artų pūdymus savo dar nesusiformavusiomis krūtimis. Nekenčiu, ir viskas. Jie man kažkokie... žmogiški. Strikinėja iš džiaugsmo, laksto šen bei ten, painiojasi po kojomis, triukšmingai krykštauja ir čiauška nesąmones. Uch, kaip negaliu pakęsti!

Baisiai nemėgstu ir vaikų literatūros. Nesvarbu, ar ją parašė patys mažvaikiai, ar juos užvadavo koks didvaikis ar didvaikė, diedvaikis ar bobvaikė. Visus vaikų rašytojus ir poetus priversčiau dantimis genėti obelis, ant kurių sukabinti berniukai, o vaikų poetės ir rašytojos tręštų mergaičių ariamą pūdymą aitria salietra...

Nors, kita vertus, berniukai ir rašytojai, mergaitės ir poetės galėtų ir susikeisti vietomis. Kaip šioje knygelėje vietomis susikeitė mokiniai ir mokytojai. Mokytojai neva nebenori mokytojauti, o tik atostogauti ir išdykauti – jie spendžia mokiniams spąstus, gaudo kilpomis, krečia visokias šunybes, net užminuoja mokyklą. O mokinukai, atvirkščiai, elgiasi kaip kokie puspročiai – nesveikai trokšta mokytis, veržiasi į mokyklą, nori perauklėti mokytojus, net myli Dievulį. Fu, kaip bjauru.

Pasielgiau taip, kaip elgtųsi geras mokinys, taip, kaip moko paskutinės šios knygutės istorijos paskutinis sakinys: „Mesk ir tu šią knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulutė!“ Saulutės atokaitoje gražiai tabalavo po obelimis kybantys mokytojai ir vaikų rašytojai.