Sielos rūke

Štai kokią knygą reikia skaityti, kad pažintumėte taip mažai pažįstamą literatūrą, kaip mažai pažįstama ir pati šalis, kuriai ji priklauso. Iki šiol Lietuvą buvo prarijęs sovietinis gigantas, todėl dauguma žmonių dorai nežino, kur ji yra, ir priskiria jos kalbą bei istoriją slavų tautoms, patys nelabai suvokdami jų ribas. Literatūra, parašyta šia baltų (ne slavų) kalba, kuri nepanaši į jokią kitą Europos kalbą, išskyrus tai pačiai grupei priklausančią seserį – latvių kalbą, literatūra, parašyta šia archajiška, sanskritui artima kalba, išlaikiusia indoeuropiečių kalbų ištakas sudarančius bruožus, dienos šviesą išvydo XVI amžiuje ir vystėsi kartu su nepastovia šalies istorija, norom (ir ypač) nenorom pakaitom susijusia su Prūsija, Lenkija, Rusija ir galiausiai Tarybų Sąjunga. Emancipuota Lietuva šiandien stoja į Europos Sąjungą, ir mes nebeturime teisės jos nepažinoti.

Norint pažinti šalį, verta pradėti nuo literatūros. Ši šiuolaikinių novelių antologija – puiki pradžia. Knygoje pristatoma dvidešimt autorių, pradedant pokario rašytojais, ypač emigravusiais į JAV, baigiant jaunais kūrėjais, gimusiais septintajame bei aštuntajame dešimtmetyje. Būtinai reikia pagirti Loretos Mačianskaitės tekstų pasirinkimą. Pirma, dėl to, kad pagrindinis atrankos kriterijus – kokybė. Antra, už tai, kad jie atspindi visą skirtingų literatūrinių tipų Lietuvoje spektrą, tačiau visų svarbiausia – už novelių derinį knygoje, jų seką, kuri nieko nežinančiam skaitytojui iš tiesų leidžia aprėpti visą platumą ir įveda jį į tą pasaulį. Ar tai „sielų rūke“ (kaip skelbia knygos pavadinimas) pasaulis, ateinantis iš Sauliaus Tomo Kondroto novelės? Iš tiesų novelėse kalbama apie supančiotus, dažnai beviltiškus, atrofuotus likimus (net nereikia stebėtis, kad iš nevilties moteris girtuokliui savo vyrui išduria akis Juozo Apučio novelėje „Horizonte bėga šernai“, kad Sibiro žiemoje palikti kaliniai nutaria nukirsti vienam plaštaką, ją prikalti ant atsitiktinio plausto ir paleisti pasroviui, tikintis taip atkreipti dėmesį į savo dalią, Ričardo Gavelio novelėje „Berankis“).

Klaidžiojančios sielos – išguitieji į Ameriką (Mariaus Katiliškio „Paukščiai“, Marko Zingerio „Mano vargšė vargšė teta Rozalija“), sovietinės okupacijos rezistentai (Icchoko Mero „Kartus rūgštynių skonis“, Broniaus Radzevičiaus „Žmogus sniege“, Antano Škėmos „Anapus Nemuno“), ištremtieji į Sibirą (Ričardo Gavelio „Berankis“), nevykėliai, nemokėję ir nenorėję prisitaikyti prie sovietinės realybės (Sauliaus Šaltenio „Amžinai žaliuojantis klevas“, Jurgio Kunčino „Turkas. meilės istorija“)… Tai sovietinės ir postsovietinės visuomenės kronikos, persmelktos paniekos (Algirdo Landsbergio „Dainos gimimas“), vyrai ir moterys kasdieniniame gyvenime, tiesą sakant, rūke (Bitės Vilimaitės „Atsigręžti meilėje“, Vandos Juknaitės „Stiklo šalis“), iš kurio, atrodo, tik mirtis (grąžinanti į pradžią, į tikrą savastį) – tėvo (Romualdo Granausko „Su peteliške ant lūpų“, Sigito Parulskio „Šiaurinė kronika“) arba motinos – (Bitės Vilimaitės „Kandžių sukapotas“) yra pajėgi juos ištraukti.

Ši literatūra, neatsiejama nuo metaforos, tokios reikalingos tarybiniais metais rašant tai, ko negalima sakyti, kartu yra poetika, kuri, regis, – viso pasaulio įkvėpimo šaltinis. Lietuviai, žinoma, pirmiausia yra poetai, bet daugelis rašytojų, kurių novelės spausdinamos šioje antologijoje, yra išleidę esė ir romanų. Taip mažai jų teišversta į kitas kalbas! Norėtume tikėtis, kad „Sielos rūke“ taps tuo pragiedruliu, kurio prancūzų skaitytojas laukia, siekdamas susipažinti su iki šiol nepažinta literatūra.