Sibilės sapnai

Noveletės, galima sakyti, tampa rašytojos Silvijos Peleckienės vizitine kortele. Ji jau anksčiau buvo išleidusi dvi novelečių knygas („Padovanok man Edelveisą“ ir „Vita Vitam“) bei novelečių romaną „Vilties durys“. Kodėl S. Peleckienė savo kūrinius vadina noveletėmis, o ne novelėmis? Kuo skiriasi noveletė nuo novelės? Noveletė – trumpas apsakymas, miniatiūra, kurioje kaitaliojasi trumpos dramatinės arba epizodinės lyrinės temos. Novelė – trumpas pasakojamasis, intriguojančios fabulos, vientiso konflikto, dažniausiai realistinių motyvų prozos kūrinys.

Nors naujausioje autorės knygoje „Sibilės sapnai“ ir pasitaiko realistinio vaizdavimo, tačiau jį dažnai persmelkia romantika:

„Kartą vėl sėdėjau prieš jį. Buvau susikrimtusi ir tarsi sustingusi. Geidžiau įžengti ten, į tą švytinčią gilumą ir sužinoti visas jo paslaptis. Įtemptai bežiūrint mano veidas staiga ėmė keistis. Jis tapo lygus, spindintis, tarsi bejausmis. Pakito akių žvilgsnis. Ten buvau ne aš, o kažkas tolimas, žėrintis, rodės, toks pažįstamas ir amžinas, laukiantis manęs“;

mistika: „Laužas blėso. Trinksėjo uždaromos namų durys.

Ji apsisuko ir patraukė keliu.

Paskui mamos šešėlį“;

magija: „Sukniubusi mano siela pakyla ir romiai plazdena. Lemtingasis burtininkas praskleidžia dalingojo laiko skraistę.

Ateina pavasaris“;

„Panyru į magiškąjį žmogaus pasaulį. Klausausi burtingojo gyvenimo balso“.

Autorės kūriniai – trumpučiai, telpantys į vieną ar du puslapius, ir juose pasakoma viskas, ką norima pasakyti. S. Peleckienė daug neišsiplečia, netuščiažodžiauja, kas pasitaiko didesnės apimties prozos kūriniuose. Ji savo noveletėmis bando eiti tiesiai į tikslą.

Kai kurias noveletes galima tapatinti su pasakomis, nes jose veikia pasakiškos būtybės: raganos, nykštukai, burtininkai, fėjos. Tačiau jie nebrėžia ribos tarp realybės ir pasakos. Tuomet sunku suprasti, ar pasaka ateina realybėn, ar realybė bando įsiveržti pasakon:

„Stovėjau kalno atšlaitėje ir lūkuriavau. O rūkana tirpo, nyko ir prapuolė. Užsivėrė spindintys maži langeliai. Užsitrenkė žalios nykštukų namelių durys. Nutilo fėjų muzika. Išnyko burtai. Raganų kalnas užsivėrė“. S. Peleckienė konstatuoja, jog „žmogaus pasaulis yra magiškas. Kiekviena laiko sekundė, kurią gyvename žemėje, yra pasakiška“. Noveletės herojei, galbūt ir pačiai autorei, realus gyvenimas balansuoja ties banalybės riba, kuriai panaikinti reikia „magijos ir pasakos, akimirkos grožio“.

Nors knygoje ir daug pasakų motyvų bei veikėjų, tačiau joje sau vietos randa neišvengiama realybės pasekmė – mirtis. „Sibilės sapnuose“ mirtis eina pramaišiui su pasaka. Pasaka mūsų sielas kilsteli aukštyn, o mirtis verčia susimąstyti. Mirtis čia neturi slegiančios galios, į ją žvelgiama tarsi per didaktinę prizmę. Taip mirtis įgauna ir mistinę reikšmę: „Peržengę lieptą sustingome prie mirštančio ežero“. Autorė teigia: „Žinau, kad mirties šešėlis kybo virš mano gyvenimo“, tačiau kalbėdama apie savo artimą „supranta, kad jo vieta ten, mirgančiame žvaigždžių verpete, dvasių karalystėje. Bet dar žvalgosi, lūkuriuoja.

Žino, kad anapus yra ne vien prisiminimai. Kad šiame pasaulyje yra tik svečias.

Suvokia, jog laikas užmigti.

Bet laukia...“

Noveletės herojė išreiškia vienintelį tikrą norą, persismelkusį realybės ir pasaldintą pasaka:

„Tik gyventi. Čia, ten ar anapus žvaigždžių.
Ir nužudyti mirtį“.

Tikrai mistiškas noras nužudyti mirtį. Kaip galima nužudyti mirtį, jei ji - mirtis, ji mirusi? Tačiau noras gyventi nenugalimas. Šitai išreiškiama ir kitoje noveletėje:

„Ji pakilo, čiupo krepšelį su žolynais ir nušlitiniavo.
Gyventi“.

Taigi mirtis neatsiejama nuo gyvenimo, o gyvenimas – nuo mirties. S. Peleckienė išaukština gyvenimą žemėje ir gyvenimą ten, perkeistoje būtyje, kurią mes vadiname mirtimi. Ji sako, kad „gali išeiti į mirtį, bet sugrįžti atgal kelio nėra. Ateini čia į žemę, tą vienintelį kartą, kai gimsti“. Toliau mūsų kelias jau siejamas su anapusiniu pasauliu. Tad galbūt šiame gyvenime mes ne mirštame, o tiesiog gimstame anam gyvenimui? Galima teigti, kad S. Peleckienės noveletės – gyvybingos pasakos, kuriose putoja gyvenimas, nors ten savo vietą randa ir mirtis. Tačiau tai mirtis, kuri reiškia ne pabaigą, bet naują gyvenimą ten – anapus realybės, galbūt pasakose, kuriose apstu paslaptingų būtybių.