Šermukšnių karoliai

Pedagogė knygoje kalba apie darbą ir visuomeninį gyvenimą, kėlusi autorei nerimo, stiprių įspūdžių. Emocingai, dažnai su humoru pateikiami jaudinantys atsiminimų momentai, impresijos atskleidžia patriotizmą, moralines nuostatas. Spausdinamas pluoštas eilėraščių išgyvenimų intensyvumu glaudžiai siejasi su prozos tekstais.

Pirmą kartą rugsėjo pirmąją neinu į mokyklą. Šviečia saulė – gal visada ši šventė buvo pilna ne tik žiedų, juoko, šypsenų, bet ir spindulių iš aukšto dangaus. Dar žali visi medžiai. Nuo kalniuko bėga mergaitė, pasipuošusi šermukšnių karoliais. Ji dar neina į mokyklą. Krūpteliu. Juk šis nepažįstamas vaikas – tai aš vieną tolimą rudenį. Pasipūtusiais šviesiais plaukais ir su šermukšnių karoliais, kuriais mėgdavau puoštis. Ir šiandien iš liūdesio padaryčiau ką nors keista, kad galėčiau juoktis. Su šermukšnių karoliais išbėgčiau į vaikų būrį... bet tokių karolių neturiu.

Sakoma, kad XX amžiaus pabaigoje knygas pakeitė laikraščiai. Auga žiniasklaidos penima karta. Galima įrodinėti, ginčytis, nesutikti, bet kas iš to. Tik viena norisi pabrėžti: kokia atsakomybė šiandieninei spaudai! Leidinių daug, skambios paantraštės, kurias, manau, kartais reikėtų pakeisti turinį atitinkančiu žodžių junginiu: bulvarinis laikraštis. Truputį keista, kad bulvarą reikia sieti su menkaverčiu, dažnai sensacingo pobūdžio laikraščiu, skirtu neišlavinto skonio skaitytojams. Nors šiandien per daug kategoriška būtų teigti, kad „Akistatą" skaito tik primityvūs žmonės, bet vis dėlto neramu. Aišku, ne vienas, pakraupęs nuo šio laikraščio istorijų, nori gyventi gražiau, bet kai kas puola į depresiją, o baisiausia, kad yra tokių (ne tik jaunų), kurių pasąmonėje formuojasi nuostata, jog prievarta, žiaurumas, žudymas - lyg ir įprasti, neišvengiami reiškiniai. O norėtųsi laikraščiuose skaityti apie nugalėtą blogį, ištaisytą klaidą, atlygintą skriaudą. Reikia įtaigių gairių jaunajai kartai ir ne vienam vyresnės kartos žmogui, kuriam terūpi ne sielos tobulinimas, o vien materialinės gėrybės, kūno malonumai. Nyku, kada rimtų žmonių dejonės tesiekia tokio „laimės žiburio". Ieškau atsvaros, paramos. Skaitau „Metuose“ Gintaro Beresnevičiaus pamąstymus „Šiaurės neurotikai" ir noriu pacituoti keletą eilučių: „Romantikai mes visi. Iš Vakarų pasaulio norėjom to, ką tegali duoti rojus - nurimti, turėti gerai apmokamą darbą, laisvą kūrybą kaip pragyvenimo šaltinį, - gavome išnaudojimą, juodą Mančesterio stiliaus kapitalizmą, susvetimėjimą, stresą. <...> Stebimės gerai dirbančiais ir uždirbančiais vakariečiais, bet mes juk irgi dirbame ne blogiau už prancūzus, o už ispanus ar italus - geriau. Esmė ta, kad už jų nugarų šimto metų kova už savo teises, o mes dar tik pradėsime“. Nedidelė paguoda. Romantikai ir neurotikai nenori pripažinti tokio ilgo laukimo. Nevilties iš tiesų daug. Vis dėlto jeigu pažvelgtume į savo tradicijas, etninės kultūros lobius, paklausytume patarlių, priežodžių išminties, juoko, lyriškų, bet ne pesimistinių liaudies dainų, turėtų atsigauti optimizmas: taip, gali pražysti sausa obelėlė! Mes tiek vargome, kentėjome, bet nebuvome neurotikų, savižudžių tauta. Kodėl tremtyje prie Laptevų jūros išmirė visi suomiai, o lietuvių liko gyvų ir nepalaužtų? Sudėtingoje lūžių epochoje - dovanai buvome gavę vergiją! - ypač sunku dėl dalies žmonių nesąžiningumo, visiško sumaterialėjimo, mankurtiškumo. Bet apsidairykime ir rasime puikių knygų, įdomių žmonių, paprasto nepaprastumo. Vilties, džiaugsmo gali teikti ir vyturys, ir pražydęs medis, ir bažnyčios varpai, šaukiantys sekmadienį pakelti akis nuo kasdienybės. Kodėl mes nevertiname gėrio, grožio? Asmenybių. „Mažoji studija“ vėl kartoja teologo, vertėjo, poeto kunigo Česlovo Kavaliausko pokalbius su Vaidotu Žuku, ir aš mąstau: tokį žmogų visi turėjo išgirsti. Prieš kelerius metus jis iškeliavo Amžinybėn, bet liko jo darbų, iš jų - knyga „Tarp fizikos ir teologijos“. Joje, žinoma, maža dalis didelės išminties, stulbinančios mūsų dienų žmogų. Man atrodo, kad Č. Kavaliauską įvertinti tiktų ir G. Beresnevičiaus žodžiai: „Kvantinė fizika, labiausiai išsivysčiusi šiuolaikinės magijos rūšis, ima fiksuoti priartėjimo prie kitos realybės akimirkas“. Tiesa, šie žodžiai ne apie žymųjį teologą, bet aš nemoku fizikos, nedrįstu savaip aiškinti, tik stebiuosi, kokie protai tiesia tiltus į naujojo tūkstantmečio Pažinimo džiaugsmą. Tų protų daug, bet mane ypač stebina Č. Kavaliauskas, tikriausiai visu gyvenimu ir kūryba pritaręs minėtam žurnalistui: „Tautai išties reikėtų nusiliedinti tegu ir žalvarinį veidrodėlį, kas rytą pasakantį: tu ir vėl, sesute, išgražėjai“. Nusiliedinti nors mintyse.