Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Sapnų liudininkas

Sapnų liudininkas Jonas Kalinauskas lietuvių poetinių individualybių įvairovėje turi savo nišą, išsiskiria savitu mąstymu ir stiliumi – išgrynintu ir lakonišku. Jo kūrybos pradžia – eilėraščių rinkinys „Pajevonio fragmentai“ (1977). Nuo to laiko tas stilius – stabilus, tik pavaizduotas pasaulis nėra stabilus. Istorijos virsmas mažai teatsiliepė. Poetas nelinkęs atsisakyti savo ankstesnių kūrinių: „ne – / neperrašysiu/ nė vieno savo eilėraščio“ (44). Nors apskritai istorijos teisme poetas jaučiasi pralošęs, nes negina jokie advokatai, jokie teisynai. Staiga atsirado visai kita veikimo erdvė – sunkiai suprantama, atrodo, tiesiog marsietiška.

J.Kalinausko kūryba neiškrinta iš dabartinės poezijos struktūros konteksto, kuriame nemaža vietos užima metafizika, ezoterika, mistiniai regėjimai ir sapnai, esantys arčiau vidinės realybės: „krinta/ sapnų migla/ per kelis rusų šimtmečius// tuščios vagos / vaisiai be sėklų“ (18); „naktį / man įgėlė dvigalvė gyvatė“ (39). Toks žiūros taškas keičia formą. Ta dvasinė realybė fiksuojama ne tiesiogiai, o per tam tikrą distanciją, distanciją tarp tiesioginių įspūdžių, jutimų ir žodžių, juos išreiškiančių. Senamadiškai kalbant, forma nuo turinio yra gerokai atitraukta. O svarstant moderniau, forma ir yra turinys, tik jį atveria kiekvienas skaitytojas individualiai. Tai pirmoji bendra visokios meninės kūrybos ypatybė. O antroji – šiuo metu išgyvenamos dvasinės krizės poveikis. Ta krizė dažniausiai tik konstatuojama. Šviesos tunelio gale tarsi dar nematyti. Todėl meno kūryboje, ir ne tik poezijoje, stinga sisteminio motyvo, aiškesnių semantinių ryšių. Būdingas fragmentiškumas, minties ar motyvo kaitaliojimas, neužbaigtumas, punktyras, semantinės duženos, atskiri, tarpusavyje nesusiję metaforiniai ženklai ir simboliai, struktūrinių griuvėsių krūva.

Tačiau viskas yra motyvuojama išorinės ir vidinės realybės apsivertimais. Tas pasaulis irgi yra suplėšytas, suardytas, apverstas, suskilęs, tarsi neturi žmogiškos logikos, tvarkos ir krypties: „mes esame atskirti / pačių savęs / nuo gyvenimo mūsų“ (25). Žmogus turi daug laisvės ir žinių, bet daugelis nežino, ką su ta laisve veikti. Kai kas, kaip matome, tikrai žino – neveikti nieko. J. Kalinausko eilėraščiai yra arčiau prozos, todėl sisteminis motyvas kai kur išlieka. Tik nepasakysi, jog tuomet nenukenčia meninė kokybė. Turiu galvoje fabulinius eilėraščius, pavyzdžiui, „Varteliai atsiveria be garso“. Čia jaučiame racionalaus prado kompoziciją. Eilėraštis yra tarsi atsiminimų ar novelės santrauka. Čia eilėraštis turėtų būti savotiška XX amžiaus pabaigos metafora. Tą laiką simbolizuoja mažas provincijos miestelis su uždara fizine ir dvasine erdve, slegiančiu nuoboduliu. Atsiminimuose viskas nykiai kartojasi ir tuštėja: nameliai aplink bažnyčią, ne vietoje atversta maldaknygė, giminių mirtys, kažkokie partizanai ir, žinoma, butelis su menka užkanda. Ir suklypę varteliai, kurie patys be reikalo atsidaro ir užsidaro ir kurie lydi lyrinį subjektą „per visą jaunystę, per sumautą / savo ir kitų gyvenimą / tokie varteliai“ (31). Ypač lakoniškai, įsimintinai simbolizuoja sugriautą, suardytą, tuštėjančią ir pamirštą buvusio gyvenimo erdvę, pavyzdžiui, šis įspūdis: „suglamžytas ano pavasario / laikraštis / persmeigtas smilgų“ (51). Polinkį objektyvizuoti įspūdžius padeda noveliškas daiktų aprašymas, daiktiškos aplinkos įterpimas. Emocinį įkarštį paslepia stiprūs posakiai. Kartais net ironiški: „vitrinoj / gerai atrodau:/tai ką tik patvirtino sutiktas draugas/ paskutinį kartą matytas/ prieš trisdešimt metų// kam man reiktų meluot / kad nusipirkau paltą angliškos vilnos /už du litus „Humanoj“ (52). Tradicinė, išgyvenimų, lyrika lieka labai toli. Kada moralinių vertybių skalė pasidarė miglota, neliko motyvų draskyti savo širdžiai. Geriau žvelgti į gyvenimo panoramą per dūmus, per sapną. Teigti gyvenimo vertybes per neigimą: „nėra/ stotyse/ save sapnuojančių sapnų// ir nėra vaikų/ tik žvirbliai/ žagaruos// uždusę nuo dešimties / negyvenimo metų“ (48). Dažna paradoksų poetika intriguoja. Buvimas, egzistencija, kaip negyvenimas, suvokiamas tik atsimenant bendrą eilėraščių kodą.

Atsiminimai palieka žymę beveik visuose rinkinio eilėraščiuose. Bet modernesnės formos eilėraščiai labiau intriguoja. Juose neperšama jokia išvada, niekas nėra teisiamas ar kalamas prie kryžiaus. Yra ženklai, užuominos, semantiškos nuotrupos ar atskiri įspūdžiai, dažniausiai atsirandantys sapnuose: „toks didelis sapnas/ apie mažus gyvenimo įvykius // pats vienas / dar neišmokęs skraidyti / dideliame svetimame kare / būsiu atskirtas“(55). Skraidymas virš žemės sapnuose – būdingas motyvas. Reikia pripažinti, jog J. Kalinauskas surado savo kiek sumbūriškai kompozicijai natūralią motyvaciją. Į praeitį ir dabartį žvelgia tarsi per sapno prizmę, per dūmus, per netikėtai iš pasąmonės iššokusius įspūdžius, kada daiktai, įvykiai, poelgiai atsiskleidžia miglotai, be aiškesnės krypties, su peršokimais, kada viename sraute jungiasi iš pirmo žvilgsnio nesusiję dalykai, skirtingos erdvės ir laiko jutimai – pusiau realūs ar fantastiški. Tipiškas rinkinio eilėraštis „Ji sako: dabar ir čia!“. Romantinės svajonės pamirštos. Liko gyvenimas su išmuštais dantimis. O sapnai labai panašūs į realybę, jie gal yra tikresni realybės indikatoriai. Juose viskas galima:

Ilgai
tyli moteris
įbridus į stovintį vandenį
tarsi adata virpa

gerai perpratus savo kūną
paruoštą pavasariui

toli
už jos nugaros
smilkas

o jergutėliau!
atidunda tauškėdamas kanopomis
perlamutriniuose debesuos

prastas kalvis
ant balto žirgo
o gal obuoliavo
išmušinėtais dantim

nešdamas virš galvos iškeltą
surudijusią pasagą

pasakos
visos taip ir baigiasi, ponia!
(58).

Eilėraščio pavadinimas tarsi nesusijęs su eilėraščiu, o greičiau primena vieną egzistencialistinės filosofijos teiginį: gyventi čia ir dabar. Kas buvo praeityje, to jau nebėra. Kas dar bus – to taip pat dar nėra. Galima pajusti ironiją, gal net parodijos potekstę. O eilėraščio motyvas – pavasario įspūdžiai. Bet jis nieko bendra neturi su klasikine romantine tradicija. Banalus siužetas, kaip merginos ar moterys laukia karalaičio ant balto žirgo, čia išreikštas pažemintu stiliumi. Laukimo romantika greitai baigiasi. Ir net prastas kalvis ant neaiškaus plauko žirgo yra greičiau kaip pasaka, o ne realybė. Svajonės dar kartais aplanko, bet ji jau nebe tokia graži. Daug kas neapibrėžta, palikta skaitytojo fantazijai. Daug ženklų ir užuominų, psichologinių mįslių. Kai nėra aiškesnio ryšio tarp žodžių ar atskirų replikų, nėra reikalo atsiminti ir punktuacijos ženklų. Svarbu ne ryšiai, o žodžio, kalbėjimo fantazija. Tuos pačius girdėtus žodžius ar mintis pasakyti kitaip, savaip – toks poeto siekimas sukurti estetinį efektą. Daug kur visa tai jam pasiseka. Tačiau ne visuomet. Atsiminimų fiksavimas, bendrų frazių ir paviršutiniškų įspūdžių įtraukimas į eiles nutolina nuo būtino poezijai universalumo. Netiesiogiai išreikšti išgyvenimai, prozinio kalbėjimo maniera sumažina estetinį efektą. Gerai, kad poetas yra savikritiškas ir ironiškas: „piktas nesu/ tik labai suirzęs ir svetimas/ pasimetęs hipertonikas/ vis kalbantis vaikystės maldeles// atleidimo prašau/ už baisiuosius prakeiksmus/ mintyse/ siunčiamus artimiesiems/ žaibų šaknimis jie/ grįžta atgal/ širdin// nukirsti grįžta medžiai/ atsiimti savo šaknų“ (56–57).

Dėl viso to galima abejoti, visa tai galima suprasti, pateisinti. Tačiau neabejotinas yra vienas J.Kalinausko rinkinio pranašumas – tai jo nedidelė apimtis (tik 60 puslapių) ir grafinė eilėraščių išraiška, minėtas lakoniškumas. Tuo jis seka geriausiomis naujos poezijos rinkinių leidimo tradicijomis, pradedant S.Nėrim ir kitais lyrikos klasikais, kuriems visuomet buvo būdinga kritiška, griežta kūrinių atranka, tad plonos buvo ir jų eilėraščių knygelės.

Atkreipia dėmesį rinkinio iliustracijos, kurioms panaudotos senos pageltusios nuotraukos. Jose užfiksuoti ramūs, taikingi sodžiaus žmonės, kurių veiduose nėra jokio pykčio, agresyvumo, nelaiko jie rankose butelio, tačiau atrodo patenkinti ir gal net laimingi. Jie – organiška gamtos dalis, ypač taip atrodo gubomis nustatytuose laukuose. Iliustracija yra kaip kontrastas eilėraščiams, nes tas fotografijose atspindėtas pasaulis – talkos ir kolektyviniai pasisėdėjimai – jau baigėsi. Dalis tų žmonių buvo išgabenti vagonuose, važiavo jie, „klausydamiesi bėgių dundėjimo/ vis pasitikrindami / drobės ryšelį su žemėmis/ tarp senų fotografijų/ iš vietų/ kurių nebėra“ (26). Laikas skaičiuojamas pagal naują grafiką. Gaila to tikrai žmogiško pasaulio. Bet jis apsivertė. Ieškoma naujų žmogiškumo pamatų
Vitas Areška
2006-04-21
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 69
Kodas: ISBN 9986-39-411-2
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą