Šampano istorija

Dono ir Petės Kladstrupų knygą „Šampano istorija“ geriausia skaityti su atidarytu buteliu šio gėrimo, tačiau ne dėl akivaizdžios priežasties. Jei  būsite visiškai blaivūs, jus gali erzinti padrikas pasakojimas apie „žavingiausio vyno pasaulyje“ istoriją. Autorius galima kaltinti paviršutiniškumu, neorganizuotumu ar bent jau teigti, jog jie lengvai pameta mintį. Tačiau jei patys leisite sau lengvai prasiblaškyti, tuomet jų linksmi teiginiai ir miniatiūros tampa pakenčiami, netgi žavingi. Blogiausiu atveju jūs pajusite užuojautą, jiems prisipažinus, jog dalis medžiagos „susuko galvas“.

Kaip ir paskutinė Kladstrupų knyga „Vynas ir karas: prancūzai, naciai ir kova dėl didžiausio Prancūzijos turto“, naujasis leidinys yra bandymas apjungti išlepimą ir rimtumą. Knyga pradedama pikniku lauke, kuriame romėnai nugalėjo huną Atilą, o baigiasi šalia vieno iš pusės milijono karių kapų už Reimo. Na, o viduryje bandoma „suderinti le Champagne, vyną, kuris yra draugystės ir šventės simbolis, su la Champagne – regionu, kuris labiau nei bet kuris kitas žemėje yra permirkęs krauju.“ Kadangi Kladstrupai yra geresni rašytojai nei filosofai, jiems nepavyko šioje srityje kažko pasiekti, tikriausiai taip yra dėl to, kad autorių vadinamas šampaniškas „dvylipiškumas“ yra tiesiog žmonių prigimtis. Bet kokiu atveju, Kladstrupai per daug nesuka sau dėl to galvos, jie per daug užsiėmę kapstimųsi po įdomias istorijas ir spalvingus personažus.

Skubiai perėję per pirmuosius metus, kai Dom Pérignon, priešingai, nei teigiama mite, stengėsi pagaminti visiškai neputojantį vyną, o burbuliuojantis gėrimas buvo laikomas vaistu maliarijai gydyti, autoriai pasidalina tik paskalų nuotrupomis (Petro I įpročiu kasnakt pasiimti keturis šampano butelius į lovą) ir labai keistomis žinutėmis apie vyno gamybos evoliuciją (kadaise reikėję dėvėti geležines kaukes, norint nusileisti į rūsius, kad neapakintų sprogimai). Prisijaukinant fermentacijos procesą, šampano gamyba tapo saugesnė, o Napoleono karai atnešė ne tik naujus pavojus, bet ir pelną. Imperatorius buvo labai geras Žano-Remi Moeto draugas, atitinkamai augo ir pastarojo verslas. Tačiau tai nesustabdė vieno iš Moeto konkurentų, Čarlzo-Henrio Heidsieko, kuris baltu eržilu skubėjo 2000 mylių nuo Reimso į Maskvą, gabendamas savo gaminių tostams pavyzdžius, kas, be abejo, turėjo būti prancūzų pergalė prieš carą.

Heidsiekų giminė yra verta atskiros knygos, ir Kladstrupai papasakoja pakankamai apie Čarlzo-Henrio sūnaus nuotykius pilietinio karo laikų Amerikoje, kad užsimanytumėme sužinoti dar daugiau (pavyzdžiui, Amerikoje jis įgijo Šampaninio Čarlio pravardę, susikrovė turtus ir juos prarado, dirbo barmenu pakrantės įlankos garlaivyje ir buvo įkalintas už šnipinėjimą). Panašiai yra ir su Luiza Pomeri, frankų-prūsų karo laikų veikėja, kuri slėpė ginklus po savo grindlentėmis, kol Prūsų karinis gubernatorius gyveno kambaryje viršuje. Kai tris jos draugus nuteisė mirtimi už šnipinėjimą, ji aplankė savo nuomininką ir dar iki jai išeinant, jau buvo įsakyta juos paleisti. Kaip amžininkai teigė, Luizai „negalėjo atsispirti joks vyras.“

Artėjant prie dabartinių laikų, Kladstrupai tikriausiai nenorėjo perrašinėti to paties, kas jau buvo parašyta jų knygoje apie Antrąjį Pasaulinį karą, tad autoriai daugiau laiko skyrė jo šiurpiam pirmtakui, kurio „apkasai išraižė Šampanę lyg dantytas peilis“. Kalkakmenio uolos po Reimsu priglaudė 20 000 žmonių nuo daugiau nei tūkstantį dienų nenutraukiamos vokiečių artilerijos ugnies. Požeminių koridorių tinklas toks ilgas, jog kariai neišlįsdami į paviršių galėjo žygiuoti nuo įėjimo po geležinkelio stotimi iki fronto linijų, esančių už kelių mylių. Deja, pabaigoje jie pateko į kruviną ir nuobodžią padėtį be išeities. Abi kariuomenės skandino liūdesį iš rūsių „išlaisvintuose“ buteliuose.

Tiesą sakant, visose šiose istorijose yra vienas nekintantis dalykas — labiausiai žinomo Prancūzijos vyno populiarumas abiejose pusėse, nepaisant to, koks karas trikdė šalies gerovę. (O vis dėlto, Bismarko pomėgis gali būti įtartinas: jis manė, jog šis gėrimas yra vaistas nuo dujų kaupimosi.) Toks abipusis troškulys yra vienas iš neabejotinų palikimų XXI-ojo amžiaus politikoje: Kladstrupai pažymi, jog, kai Amerikoje prieš pat Irako karą neoficialiai buvo boikotuojami prancūziški vynai, „šampanas laikytas išimtimi. Protestas ne tik nepakenkė, prekyba šampanu netgi išaugo.“