Saldumas pyrago dugne

Jei reiktų apibūdinti šią knygą vienu sakiniu, parašyčiau banaliai – tai keista knyga. Keisti yra jos veikėjai, su vienuolikmete Flavija priešakyje. Keisti yra ir Flavijos pomėgiai  – tik pamanykite,  chemija! Keista yra Flavijos šeima. Keisti yra šeimos tarnai. Taaaip, keistumo koncentracija čia tikrai viršija normą. Galų gale, keistas yra nusikaltimas, kurį ištirti imasi Flavija.

Nesupraskite manęs neteisingai. Man patinka detektyvai. Jaučiu simpatiją Simenono komisarui Megrė ar Rankino inspektoriui Rebusui. Man patinka stebėti, ką jie daro, kai tyrimas nejuda iš mirties taško – eina į barą už kampo, rūko be saiko, vaikšto Paryžiaus ar Edinburgo gatvėmis...Ką šiuo atveju man gali pasiūlyti vienuolikmetė detektyvė? Ogi nieko.

Be to, mano knyginis pasitikėjimas policijos pareigūnais – beribis, todėl man ne itin patinka, kad „Saldume...“ juos aplenkia mažametė mergiotė. Kad ir kokiu genijumi ji bebūtų.

Vaikystėje prisiskaičiau pakankamai apie nuotykių ieškotojus. Ko negalėdavau suprasti, tai jų sėkmės. Flavijai irgi šypsosi debiutantės sėkmė. Ir net tuomet, kai ji papuola nusikaltėliui į nasrus (tai būtinas visų tokio tipo knygų elementas), skaitytojas žino, kad jai pasiseks ištrūkti. Kaip gi kitaip. Superherojai nemiršta.

Nepaisant visko, ką prirašiau aukščiau – tai gerai parašyta knyga (nors vertėjai, deja, nesusitvarkė nei su muzikiniais, nei su religiniais terminais), su meistriškai užmegzta intriga ir įdomiais personažais. Man tik trukdė jos vaikiškumas – mano akyse tai nemažas knygos trūkumas. Man nebe vienuolika, aš nebetikiu, kad visi nusikaltimai yra išaiškinami, galų gale, čia, šioje knygoje aš nebeturiu į ką lygiuotis.

Flavija, tu gera mergiotė. Norėčiau susitikti su tavimi po penkiolikos metų.