Sala

Leidėjai ignoravo gausų britų rašytojo kūrybos palikimą ir po pirmojo jo romano („Puikus naujas pasaulis“, 2006 m.) iškart išleido paskutinį. Turint omeny, kad didelė dalis jo tekstų skirta psichodelikai ir eskperimentams su narkotikais, tas perdėtas atsargumas atrodys įprastas reiškinys: „Masinės kultūros kraštutinumai privertė žmones bijoti visko, kas yra akivaizdu, netgi akivaizdaus didingumo, grožio ar stebuklo“, – supratingai rašė autorius straipsnyje „Art and the Obvious“ („Menas ir akivaizdūs dalykai“). Tikėkimes, kad laikui bėgant atsiras tų, kurie nebebijos jo drąsių fantazijų.

O kol kas prieš mus – utopija. Žurnalistas Vilas audros nubloškiamas į paslaptingą, izoliuotą Palos salą, kur prieš daugelį metų nušvitęs Radža ir škotų gydytojas sėkmingai sukūrė tobulą naujojo tipo visuomenę. Jų palikuonys, sujungę vaisingiausias budizmo, tantros, krikščionybės ir medicinos idėjas, glaudžiai susiejo politiką su religija, o darbą – su mažais kasdienybės malonumais. Todėl čia viskas ne taip, kaip kapitalistinėse ar socialistinėse valstybėse: nėra psichinių ligonių, teroristų, našlaičių, beraščių ir taip toliau. Ir visa tai pasiekta savanoriškai, sąmoningai, be diktatoriaus įsakymų.

Autorius labai išsamiai paaiškina, kokiu būdu tokia visuomenė sukuriama: paprastu ir ironišku stiliumi samprotauja apie gerumą ir laisvę, vaikų auklėjimą ir gyvenimo patirtį, homoseksualumą ir lyčių santykius, žmogaus sąmonės galimybes ir prisitaikėliškumą...Drąsiai pažvelgia kitu aspektu į mums įprastas normas, kritikuoja dogmas, tradicinę mediciną ir ypač psichoanalizę: „Kaip gali būti, kad jie nekreipia dėmesio į žmogaus anatomiją, biochemiją ir fiziologiją? (...) vienintelė pasąmonė, kurios jie paiso, yra neigiama pasąmonė, šlamštas, kurį žmonės norėjo nusipurtyti ir paslėpė rūsyje“ (p.90). Žodžiu, žmonės patys kalti, kad nemoka gyventi laimingai.

Čia nerasime nei ciniško šaipymosi, nei moralizavimo, nei sistemingo filosofinių idėjų dėstymo: žinios pateikiamos žaismingu, neįkyriu stiliumi. Paloje neišgirsime niūrių minčių apie mirtį ir beprasmybę, čia vaikai nuo mažens mokomi džiaugtis kasdienybe. Tiesa, godus išorinis pasaulis paskelbia salai karą dėl naftos. Bet ne čia esmė. Romano tikslas – parodyti tiems, kurie pavargo nuo šiuolaikinio pasaulio ir nori neskausmingai pasiekti laimę, kad viskas yra įmanoma. Tereikia pasiryžti mąstyti kitaip.