Sala po vandenynu

Jau dvidešimt aštuonerius metus Isabel Allende rašo knygas, kurdama įtraukiančias istorijas – nuo Čilės diktatūros iki Kalifornijos aukso karštinės laikų. Ankstesniuose savo romanuose ji „prikeldavo“ praėjusių epochų žmones, aprašydavo jų nepasotinamas aistras. Jos romanų veikėjos – stiprios, o siužetai – be galo sudėtingi. Dabar Isabel Allende mums pristato romaną „Sala po vandenynu“, nukelsiantį mus į XVIII amžiaus pabaigos vergovės širdį – Haitį.

Romano veiksmo centre – vergė Zaritė ir jos ilgas išsivadavimo iš vergovės kelias. Būdama devynerių, ji parduodama prancūzui Tulūzui Valmorenui, kuris, visai to nenorėdamas, paveldėjo plantaciją po tėvo, sirgusio sifiliu, mirties. Jis nėra vergovės šalininku – jo jausmai svyruoja nuo pasibjaurėjimo iki nuolankaus susitaikymo. Tulūzas Valmorenas bando išlikti tyras, leisdamas brutaliems prižiūrėtojams viešpatauti plantacijose.

Zaritė tampa asmenine Valmoreno žmonos – gležnos ispanės, lėtai klimpstančios į beprotybę ir įsitikinusios, kad būtent būgnai ir vergų ritualai sukelia kolapsą, verge. Zaritė tampa ir seksualine Valmoreno verge, todėl jo šeimos saitai pavirsta ištisu neišpainiojamu raizginiu ir metams bėgant bei gimstant palikuonims, viskas tik dar labiau susipainioja.

Romane sutiksite ir daugiau veikėjų: mulatę kurtizanę Violetą – tenkinančią vyrų aistras tam, kad užsitikrintų nepriklausomą gyvenimą; Etjeną Relę – baltąjį armijos vadą, nepaisantį kultūrinių normų ir sukūrusį mišrią šeimą; Gambo – jaunąjį vergą, pasirinkusį kario likimą ir įsitraukusį į sukilimą, atskirsiantį jį nuo mylimosios; tetą Rozą – žiniuonę ir vudu mambo, atnešančią vaistų vergams ir pabėgėliams; Permentier – gydytoją, ieškantį tetos Rozos kaip mokytojos, įsitikinusį, kad jos turimos gydymo galios pralenks prancūziškąją mediciną.

Pasakojimas išsiplečia ir šokinėja, aprėpdamas tiek tolimąją Prancūzijos revoliuciją, tiek Haičio vergų sukilimą – žiaurų ir chaotišką, tiek Naująjį Orleaną, kurstomą kultūrinių pokyčių. Galiausiai pasakojimą užbaigia karta, gimusi tame supainiotame Valmoreno šeimos saitų tinkle – savo gyvenimo ir meilės istorijomis bei neregėtais bandymais peržengti socialines ribas.

I. Allende yra drąsi romantikė, priverčianti įsitraukti į istoriją. Juodosios moterys šioje knygoje yra stebuklingai stiprios, laiku atremiančios smūgius. Romane baltųjų veikėjų rasizmas ir veidmainystė yra nepagražinti, o tie, kurie palaiko juodųjų teises, daro tai su tokiu moraliniu skaidrumu, jog atrodo netgi anachroniškai.

Ši knyga nėra aštrus vergovės portretas, kokį galime rasti Toni Morrison, Patricko Chamoiseau ar Edwardo P. Jones'o kūriniuose. Tikrovė čia susimaišo su pasaka; tai užkerėtas ir kerintis pasaulis, nors tuo pat metu jis žiaurus ir neteisingas. Tai rizikingas žingsnis, tačiau I. Allende sugeba išlaikyti knygos kokybę, būdama atlaidi savo veikėjams. Ji perteikia pavergtųjų žmonių humaniškumą ir kartu nesidrovi, aprašydama baisybes.

Zaritei tenka iškęsti įvairiausius pažeminimus. Stiprybės ji semiasi iš Afrikos religijos vudu dvasių loa, ypač Erzulie – meilės loa. Neįprastas šios pagiežingos religijos portretas romane yra itin pagarbus ir tikslus, ne taip kaip kituose kūriniuose ir filmuose. Knygoje „Sala po vandenynu“ vudu vaizduojamas kaip religija, turinti daugybę paslaptingų tradicijų. Tai dvasinio palaikymo šaltinis žmonėms, atplėštiems nuo savo afrikietiškųjų šaknų.

Ši dvasinė gija dar sykį patvirtina išskirtinį I. Allende gebėjimą pakelti ir atskleisti grožį to, kas buvo išmesta ir sumindyta. Ji sugeba priversti skaitytoją įsitraukti į knygos veiksmą, derindama intriguojančią dramą ir neapsakomus žiaurumus. Ji perteikia skaitytojui Zaritės istoriją, kuri nusipelnė būti išgirsta.