Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza

Yra knygų, kurias perskaitęs jautiesi it apsimovęs senas bočiaus brič kelnes (tai viršuje plačios, žemyn siaurėjančios kariško sukirpimo kelnės). Viskas lyg ir gerai, žavu, kūnu jauti praeities dvelksmą, tačiau jeigu kas nors paprašytų šias kelnes nešioti realiame gyvenime – nieku gyvu nesutiktum. Nebe tas laikas.

Tuo metu, kai kiti indoeuropiečiai (net estai!) linksmai švilpauja daineles kartkartėmis pasiskaitinėdami savo tautinius epus, lietuviai turi tik barankos skylę. Buvo metas, kai daugelis to negalėjo atleisti savo protėviams ir visaip stengėsi šį jų nusidėjimą ištaisyti, kurdami visokius a la epus.

Dailininkas Kazys Šimonis buvo vienas iš plejados lietuvių šviesuolių, kurie lyg šiaurėje roges tempiantys šunys bandė pagauti vadeliotojo ant meškerykočio prieš nosį laikomą skanią žuvį. Štai šitie, kiek primiršti jo bandymai, ir sudėti į knygą.

Knygos didžiumą sudaro eiliuotas tekstas. „Miltologinė sakmė“ ir „Būvio sakmė“ yra lyg ašis, apie kurią turėtų suktis visa kita. Visa kita – tai patetika persisunkę eilėraščiai ir šiek tiek prozos. Dažnas eilėraštis ne kažin kiek skiriasi nuo liaudies dainų ir tai, matyt, nėra blogai. Tačiau užvis labiausiai šioje begalinėje patoso jūroje žavi tai šen, tai ten išnyrantis ir asmeniškumu sutviskantis autoriaus poetinis įvaizdis:

Juk net kiškiui gimtas krūmas
Mieliau neg auksinis rūmas.
„Nostalgija“ (p.188)

Bet tokių vietų labai reta, tad kartais skaitant nebeužtenka jėgų prasibrauti pro motinėlių, karžygių, liepelių, audėjėlių, šalelių ir panašių dalykėlių gausą. Manding, esama skaitytojų, kuriems visa tai labai prie širdies, tad jiems nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą perskaityti. Heroikos, mitologijos ir vadinamojo liaudiškumo ten per akis. Tik bėda – nei vienas eilėraštis neturi datos, o tai gana svarbu skaitančiajam, nes padeda orientuotis laike ir bandyti sekti autoriaus minčių raidą.

Kitiems nuoširdžiai siūlau geriau pasidomėti K. Šimonio tapyba. Ji to verta. Aptariama knyga tik dar kartą įrodo, kad šis žmogus piešė gerokai subtiliau, negu rašė. Tačiau tai, matyt, nereiškia, kad jo rašytinės kūrybos neverta sudėti į atskirą leidinį.

Tačiau vis dėlto bandykime iškelti klausimą, kuo šis leidinys gali būti naudingas dabarties žmogui? Bandysiu atsakyti.

Pirma: keliu kepurę už paprastą, tačiau esminę knygos detalę – virvutę, skirtą skaitomam puslapiui pažymėti. Būtų mano valia – uždrausčiau leisti poezijos knygas be tokių virvučių.

Antra: knygos pabaigoje yra iš koto verčiantis žodynėlis. Štai keletas pavyzdžių: Atsidaivoti – atsisveikinti, Palotis – prie krosnies pritaisytos lentos atsigulti, Ruimas – erdvė ir t. t.

Trečia: smagu ir naudinga kartais užsimauti senelio kelnes ir pasižiūrėti į save veidrodyje. Atrodote gana kvailai, tačiau juk kažkas šiame „rituale“ vis dėlto slypi gilesnio.