Runų ženklai

Knygos „Runų ženklai“ ėmiausi su be galo dideliu džiaugsmu, nes mane jau nuo vaikystės domino skandinaviški mitai, todėl atradus knygą, kurioje dalyvauja visi „žymieji“ dievai, tokie kaip Odinas ir Lokis, bei kiti, tiesiog nušvitau iš laimės. Žinoma, kol prie jos pagaliau prisėdau, praėjo beveik metai, bet tai nė kiek nesumažino mano smalsumo. Godžiai kibau į pirmuosius puslapius ir nenusivyliau.

Istorija sukosi apie mergaitę, vardu Madė, kuri ant delno turi runą, o runos, kaip ir visi kiti niekai: sapnai, svajonės ir kita - uždrausti. Kaip gi taip? O gi po paskutinio Ragnaroko buvo nuspręsta, kad tai būtent ir atvedė Sumaištį, kuri sunaikino pasaulius. Neįtikėtina, tiesa? Žinoma, visos tokio tipo knygos yra panašios todėl ir ši manęs nenustebino.

Pirmiausia, atsivertusi knygą išvydau devynių pasaulių žemėlapį, kuris, vėliau skaitant, pasirodo neturi visiškai jokios naudos, nebent bendram suvokimui. Sekanti pora žemėlapių taip pat tėra „akies užmetimui“, nes pasaulis, kuriame rutuliojasi istorija, nors ir mėgintas paversti kažkuo didesniu ir iš dalies prilygstančiu „Žiedų Valdovui“, baigiasi nesėkme. Visas pasakojimas rutuliojasi vos trijuose „pasauliuose“, kurie panašesni į uždarus mažus kambarius, nei į pasaulius, tik nežinia ką čia kaltinti - autorę, kuriai tai buvo pirmasis bandymas rašyti tokio tipo knygą ar vertėjų. Taip pat stebina, kaip nenaudingai buvo pateiktos runų, esamų knygoje, reikšmės ir veikėjų trumpi aprašai. Šie du dalykai visiškai neturi jokios naudos skaitant, nes veikėjų tiek mažai, kad jų tikrai nesupainiosi, o visos runos, kurios pasakojimo eigoje yra „parodomos“ iš kart ir yra aprašomos. Jų įsiminti net neverta, nes net ir pakartojus jas, jų reikšmė visvien yra paaiškinama, todėl grįžti į knygos pradžią ir ieškotis runos sąraše visiškai nereikia.

Pati istorija turi labai daug trūkumų, bet viską gelbėja pagrindinė veikėja, kuri pakliuvusi stačia galva į visą košę netampa nei heroje, nei blogiete, tiesiog bando daryti tai, kas atrodo geriausia, kad pavyktų išsaugoti tai, kas yra. Ir nors kaip būtų nuvylusi visa istorijos eiga, pabaiga man patiko, ji nuteikia teigiamai. Žinoma, pabaiga atveria kelią ir antrai knygai (neduok dieve).

Manau, galiu drąsiai teigti, kad šios knygos dar kartą neatsiversčiau ir jį ilgam atminty neistrigs, bet neįpareigojančiam laisvalaikiui ji tikrai tiks ir yra verta paminėti kaip visai neprasta fantastinė knyga.