Tai romanas, kurį verta paskaityti kiekvienam iš mūsų, ypač bandantiems kurti. Tai romanas apie romaną. Tai nėra lengvo turinio kūrinėlis. Romanas susideda iš keturių dalių - gal galima pasakyti nuomonių, požiūrių:
1. Rašytojo Luko Joderio gyvenimas ir romanų kūrimas.
2. Redaktorės kelias nuo paauglystės iki brandos ir darbas.
3. Kritiko gyvenimo pozicija ir ieškojimai.
4. Skaitytojos požiūrių kitimas, jos asmeniniai išgyvenimai.
Visi jie sukasi tame pačiame rate. Knyga sunki, bet ir gyvenimiška. Ji verčia mąstyti.
Pagrindinis veikėjas - bestselerių rašytojas iš Pensilvanijos, rašantis apie savo tautą, jos papročius, buitį… Jis sunkiai skynėsi kelią į šlovę - pirmosios jo knygos buvo nepripažintos. Dabar jis garsus aštuonių knygų autorius, rašantis devintą. Antra dalis priklauso redaktorei, atradusiai rašytoją ir juo patikėjusiai. Parašyti romaną ne taip paprasta - jį taisyti dar sudėtingiau. Specialus romanų rašymo menas yra kruopščiai studijuojamas įvairiose studijose. Šitaip redaktorė mokėsi atrinkti gerą ir blogą romaną, nurodyti autoriui klaidas ir t.t. Todėl jos peržiūrėtas romanas kelis kartus grąžinamas autoriui taisymui ir taisyti reikia vos ne kiekviename puslapyje, o tai jau „juodas“ darbas. Kritiko pozicija dar įdomesnė - jis kritikuoja bestselerių autorių ir išdrįsta pareikšti neigiamą nuomonę… Jis pats bandė rašyti romaną, bet ne populiaria tema, gal daugiau išskirtiniam skaitytojų sluoksniui, todėl romanas neturėjo pasisekimo. Bet tai nereiškia, jog buvo blogas ir atv. Ar Joderio kūryba iš tiesų bloga, ar kritikas pavydi talento? Skaitytoja žavisi jo kūriniais, skaito visus jo romanus, jos pačios anūkas kuria originalius kūrinius.
Taigi, romanas iš keturių dalių, keturių požiūrių, nuomonių susikirtimų. Tačiau aš manau, romano esmė ne ta, kaip parašyti romaną ar netgi gerą romaną, ar kad yra daug skirtingų požiūrių į tą patį dalyką, o ta, jog tobulėja ir išlavėja konkretaus žmogaus požiūris į tuos pačius reiškinius, į tai, koks turi būti geras kūrinys, kaip išlavėja skonis. Skaitytoja, susidūrusi su visiškai kitokio stiliaus kūriniais (anūko, jo draugės), formuoja naują požiūrį į tai, ką ji skaitė anksčiau ir jau pripažįsta originalią kūrybą bei atranda spragų mylimų autorių kūriniuose. Ji keičia požiūrį ir į žymų rašytoją kritikavusio kritiko kritiką ir į pačią literatūrą. Kaip beje ir pats rašytojas bando į savo kūrybą pažiūrėti per laiko prizmę. Pasirodo, „ne viskas auksas, kas auksu žiba“ ir atv. Tačiau manau, jog kiekvienas turim teisę rinktis, o tuo labiau reikšti savo nuomonę, kokia ji bebūtų, bet gal nereikia būti kategoriškiems teigiant, kas yra bloga, kas gera. Pagaliau, tai priklauso nuo daugelio faktorių - nuo laikmečio, nuo aplinkos, nuo išsilavinimo, nuo pomėgių…