Rojus

Turbūt pats gyviausias tekstas iš visos pastaruoju metu skaitytos anglakalbių autorių prozos. Romano viršelis apipavidalintas gana keistai, ir tik ilgiau įsižiūrėjusi spėjau, kad jame, matyt, pavaizduotas vyno butelio dugnas. Nes pasakotojai, vidutinio amžiaus vienišai škotei Hanai, alkoholinių gėrimų buteliai yra kone fetišo objektai: gelbėdamasi nuo „buvimo niekuo“, ji tampa alkoholike kone džiaugsmingai, mat butelio dugne randa vienintelį išsigelbėjimą nuo pasaulio žiaurumo ir sudėtingumo. Bando būti tokia, kaip visi – dirbti, bendrauti su tėvais, mylėti vyrą, keliauti po gražius miestelius – tačiau vėl ir vėl nuslysta į perdėto jautrumo ir tragiškos pasaulėjautos liūną. Nes Hana nesugeba vaidinti to spektaklio, kurio iš jos reikalaujama padorioje visuomenėje. Jos amžiaus moteris turi būti arba atsidavusi motina be žalingų įpročių, arba seksuali plaštakė, niekam nekelianti rūpesčių ir nuolankiai prisiimanti savo vaidmenį, kad tik ją toleruotų. „Todėl aš laikausi su vyrais, nes tuomet aš ne viena, ir jie iš visos širdies stengiasi linksmintis. Tai vienintelis protingas pasirinkimas. Nereikia sėdėti atsitvėrus elektriniu židiniu ir atsidėti privalomam pudeliui ar mopsui. Nereikia šokinėti su mini sijonu, cypsėti, sriubčioti kramtomosios gumos skonio degtinės ir švysčioti papų prieš automobilius. Šiek tiek orumo, negi jau tiek daug prašau?“ (p. 211)

Hana nujaučia, kad rojaus žemėje nesuras, todėl nuolat grįžta mintimis į vaikystę, keliauja į tėvų namus, siekdama atgauti vaikiško susižavėjimo ir pasitikėjimo gyvenimu jauseną. Beje, romane labai išsamiai pavaizduota įvairių britų salų vietovių aplinka, vaizdingai aprašyti sutinkami personažai. Nestokojama sveikos ironijos ir švelnios lyrikos, pamažu virstančios melancholija. Tėvai vis guldo dukterį į ligoninę – tokie žmonės, kaip ji, trukdo ir trikdo, nes prieštarauja laimingo gyvenimo šablono taisyklėms. Ligoninės gydymas panėši į metodus „Skrydyje virš gegutės lizdo“, todėl nepadeda. Nutrūksta ir nuoširdi meilė, tad ratas užsisuka iš naujo. „Ko aš tikrai norėčiau, to, kad mudu abu pasiektume palaimingą girtumą, vaiko girtumą, kad tobulesni pakiltume į nekaltumo ir šviesos buveinę, kur niekas mūsų neskaudintų ir skausmo būti negalėtų...“ (p. 280) Naivus veikėjos jautrumas, gerumas ir tikėjimas padaro ją, ko gero, simpatiškiausia iš visų knygose „sutiktų“ alkoholikų.