Riešutmedžio rūmai

Ir vėl leidėjai nieko nepranešė apie autorių, nors jis – neabejotinai viena iškiliausių šiuolaikinės Balkanų tautų literatūros asmenybių. Miljenko Jergovićius – Bosnijos kroatas, gimęs Sarajeve, bet dabar gyvenantis Zagrebe. Rašo poeziją, pjeses ir romanus, taip pat dirba žurnalistu, jo knygos išverstos į 20 kalbų. Visa tai sužinojau iš Vikipedijos, kur jo vardas jau yra įtrauktas tuo metu, kai lietuvių literatūros istorijos straipsnelis baigiasi maždaug sulig XX amžiaus pradžios rašytojais.

Atrodo, kad į vieną knygą sudėta visa buvusi (pasakojime vis dar egzistuojanti) Jugoslavija. Tokia, kokią esame matę E. Kusturicos filmuose: truputėlį per triukšminga, pašėlusiai linksma, chaotiška, groteskiška. Tačiau kartu ir aptemdyta nesibaigiančių politinių konfliktų tarp daugybės tautų, išpažįstančių skirtingus tikėjimus ir visgi keliolika amžių sugyvenančių vienoje žemėje. Veikėjai gyvena garsiajame kroatų Dubrovnike, tačiau gali nuvažiuoti į Sarajevą taip pat lengvai, kaip lietuviai – į Rygą, o jų giminės istorijos gali nuvesti į Stambulą, Belgradą ar Italiją.

Įvykių ir emocijų gausiai „farširuotas“ pasakojimas prasideda nuo veikėjos Reginos Delavalės mirties ir rutuliuojasi į jos gyvenimo pradžią. Kiekvienas įvykis nuosekliai aprašomas pradedant jo pasekme ir baigiant priežastimi. Klaidžiojama po politinio šalių gyvenimo labirintus, nelaimingo šeimyninio gyvenimo voratinklius, psichologinių išgyvenimų kerteles. Sustojama prie bemaž kiekvieno pasirodančio veikėjo asmeninės istorijos: čia ir veikėjos dukters nevykėliškos meilės paieškos, ir Reginos brolio klajonės, ir visos jų giminės atstovų lemtingiausių gyvenimo įvykių atpasakojimas.

Išties didelis epinis romanas. Maniau, kad gal bus nuobodokas, bet apsirikau. Puikus vertimas (vis dėlto trūksta kelių svarbių išnašų), gyva, nuoširdi, šmaikšti kalba, ryškūs charakteriai. Šiems žmonėms svarbiausia, kad žūtbūt pasiektų savo ir niekada neatrodytų juokingi. Ir tekstas, nepaisant visų „lyrinių nukrypimų“ bei neretų „nusisukimų“ nuo pagrindinių veikėjų, vis dėlto nepameta kelio, išlaiko vidinę logiką ir įrodo, kad visi jame yra susiję ir viskas savo vietose.