Rebekos istorija

Kai buvau dešimtokė, trys mano mėgstamiausios knygos buvo Margaret Mitchell parašyta „Vėjo nublokšti“, Emilės Brontė „Vėtrų kalnas“ ir Daphnės du Maurier kūrinys, pavadinimu „Rebeka“. Buvau romantiška, vieniša mergina, apimta aistros gyventi. Viskas ko norėjau iš knygos - veiksmo, kokio nors pagrobimo ar pan. Minėtos knygos „Rebeka“ tęsinio laukiau jau seniai, nors, dažniausiai, knygos tęsiniai nėra tokie puikūs kaip originalai.

Romanas „Rebekos istorija“, kurį parašė garsi britų rašytoja Sally Beauman, prasideda 1951-ųjų balandį, praėjus dvidešimčiai metų nuo pirmosios Maksimo de Vinterio gražuolės žmonos Rebekos mirties. Tačiau istorija dar nėra palaiduota. Greičiau jau atvirkščiai - gimė nauja istorija. Autorė nenori ankstesnio kūrinio „užsodinti“ naujomis gėlėmis, tačiau ji kruopščiai atnaujina senus įvykius ir įneša naujos intrigos prie mums jau žinomų faktų.

Tam atvejui, jei pamiršote „Rebekos“ siužetą ar apskritai nesatę skaitę šios knygos, trumpai priminsiu, jog Maksimas de Vinteris, išdidus vienos turtingos senosios Anglijos šeimos palikuonis ir turtų paveldėtojas, senovinio dvaro rūmuose Menderlyje veda jauną žavią merginą, kurią sutiko Monte Karle. Tai įvyko po to, kai mirė pirmoji jo žmona, tikra gražuolė Rebeka.

Jo antroji žmona - knygoje nė karto nepavadinama vardu, o tiesiog ponia de Winter - stengiasi pritapti prie turtuolių gyvenimo ir mokosi gyventi pagal aukštus standartus, kurių laikėsi jos pirmtakė. Tačiau kai nauji įkalčiai parodo, jog Rebeka žuvo ne per nelaimingą atsitikimą, o tikriausiai buvo nužudyta paties Maksimo, žmona nr. 2 rodo tvirtą valią ir ištvermę. Istorijos kryptis pasirinkta įdomiai ir ji nuosekliai vystoma viso kūrinio metu.

Tačiau autorė tikrai neišradinėja naujo dviračio. Galbūt tinkamesnis žodis jai apibūdinti yra „įžūli“, ar net „begėdiška“, „drąsi“. Kūrinį ji pradeda tuo pačiu hipnotizuojančiu pirmuoju sakiniu, kaip ir originaliame „Rebekoje“: „Vakar naktį sapnavau, jog dar kartą apsilankiau Menderlyje“.

Šie žodžiai priklauso senyvo amžiaus Kolonelei Džiuljan, kuri būdama vietine teisėja yra įtraukiama į Rebekos mirties aplinkybių tyrimą. Ji yra pirmoji iš keturių kūrinio pasakotojų, bandančių įminti du svarbiausius istorijos klausimus - kas buvo Rebeka ir kaip ji mirė?

Antroji pasakotoja yra Terencė Grei, jauna studentė, siekianti atrasti savo ryšį su de Winterių šeima. Po to ateina eilė Rebekos dienoraščiams, kurie yra įtaigiausi ir atskleidžiantys daugiausiai paslapčių. Galiausiai, ketvirta knygos dalis patikėta Džiuljan dukteriai Eli, kuri pasižymi pastabumu, atidumu.

„Rebekos istorija“ yra labiau trileris nei romanas ir nesinori sugadinti visos nežinomybės bei skaitytojo lūkesčių, tad kaip vystosi siužetas, nutylėsiu. Pakanka pasakyti tai, kad „Rebekos istorijoje“ pirmoji de Winterio žmona nėra beširdis žmogus, nėra tokia, kokia buvo vaizduojama Daphnės du Maurier kūrinyje „Rebeka“.

Netradiciška ir įdomu, kai knygos tęsinį parašo kitas rašytojas. Tai suteikia daugiau požiūrio kampų ir, jei jums patiko „Rebeka“, tai šią perskaityti privaloma, kad susidarytumėte pilną vaizdą, jog išgyventumėte tuos pačius įvykius skirtingai, kiek netikėtai. Vien dėl to Sally Beauman yra verta didžiausių aplodismentų.

Nenoriu pasakyti, kad knygos autorė nušluoja viską, apie ką rašė jos pirmtakė - senovinis Menderlio dvaras yra toks pat, koks buvo, toks, kurį mylėjome. Tiesą pasakius, tai vienas maloniausių tęsinio elementų - viskas kažkiek pažįstama, kai kurie personažai turi tuos pačius įpročius, smagu viską prisiminti. Būtent todėl ir rekomenduoju perskaityti šią knygą. Tačiau, jei neskaitėte originaliosios „Rebekos“, būtina iš pradžių perskaityti ją.