Rasti Dievą visur: šv. Ignaco Dvasinių pratybų vadovas

Daugiau kaip prieš 450 metų šv. Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos turėjo didžiulį poveikį ne tik daugeliui žmonių, bet ir Bažnyčiai. Nors nedaugelis girdėjo apie šį šventojo pastabų rinkinį, bet jų įtaką yra patyrę per parapijų rekolekcijas. Kai kurie jį laiko kažkokiu paslaptingu, ezoteriniu veikalu, skirtu tik vienuoliams ar tiems, kurie gali pasišvęsti ilgoms intelektinėms studijoms ir svarstymams vienumoje.

Williamas Barry, SJ, išsklaido tokius vaizdinius. Jis nuosekliai, vartodamas šv. Ignaco terminus, dėsto jo Dvasines pratybas, parodo, kaip per jas paprastas žmogus gali bendrauti su Dievu.

Knyga Rasti Dievą visur nušvies šv. Ignaco dvasingumą ir padrąsins imtis Dvasinių pratybų tuos, kurie dar nepatyrė jų įtakos bei galios.

Aš manau, kad, nepaisant jėzuitų didybės manijos, dauguma žmonių net ir krikščioniškajame pasaulyje nėra girdėję apie Ignaco Lojolos Dvasines pratybas. Tai manęs nejaudina. Man terūpi faktas, kad daugelis, o gal ir dauguma tų žmonių, kurie yra girdėję apie Dvasines pratybas, jas laiko kažkokiu ezoteriniu dalyku, skirtu tik novicijams (būsimiesiems vienuoliams) arba jau padariusiems įžadus vienuolijų nariams, šventiems žmonėms ar bent jau žmonėms, kurie gali išvykti į rekolekcijų namus ilgesniam laikui. Gaila, kad dėl tokios nuomonės tikras lobis – Dvasinės pratybos liko nuošalyje nuo platesnio jų panaudojimo Bažnyčioje. Viliuosi, kad ši knyga sugriaus tokį įvaizdį ir paskatins skaitytojus pasvarstyti, kaip jie Dvasines pratybas galėtų pritaikyti, norėdami sutvirtinti savo santykį su Dievu.

Inigo [Ignacas] iš Lojolos buvo baskų karys, karšto temperamento, romantiškai suvokiantis riteriškumą. Sunkiai sužeistas kovoje su prancūzais ties Pamplona, Inigo buvo parvežtas į brolio pilį Lojoloje; ten iškentė dvi skausmingas kojos operacijas. Jis ryžosi antrajai operacijai, norėdamas gražiai atrodyti su to meto drabužiais. Sveikdamas nuolat pasinerdavo į savo vaizduotės pasaulį. Kartais svajodavo tapti riteriu, nuveikti didžius žygius ir įgyti kilmingos damos, galbūt princesės, palankumą. Šios svajonės, trukdavusios ištisas valandas, teikė jam didžiulį pasitenkinimą. Paskaitęs knygų apie Kristaus ir šventųjų gyvenimus, jis ėmė svajoti apie sekimą Kristumi ir šventaisiais, apie sunkius išmėginimus. Šios svajonės taip pat būdavo malonios. Vienį dieną jis pastebėjo, kad šios skirtingos svajonės sukelia skirtingus pojūčius. Svajonės apie didžius riteriškus žygius keldavo liūdesį, jis prastai jausdavosi. Tačiau po svajonių apie sekimą Kristumi ir šventaisiais jo nuotaika būdavo džiugi, tai teikė jam pasitenkinimą. Taigi Inigo nusprendė, kad svajonės apie sekimą Kristumi buvo įkvėptos Dievo arba, jo žodžiais tariant, gerosios dvasios, o svajonės apie riteriškus žygius – piktosios dvasios. Taip prasidėjo jo atsivertimas.

Šią knygą sudaro daugiausia nurodymai pratybų vadovui. Joje pateikiamos nuorodos, padedančios žmonėms atlikti visuotinę ir dalinę sąžinės peržvalgą ir sudominti įvairiomis maldos formomis: nuo žodžių maldos ir būdų jį kalbėti iki meditacijos bei kontempliacijos. Joje randame taisykles, kaip skirti dvasias, taip pat valgymo ir mąstymo pagal Bažnyčios nuostatas taisykles.

Pačios pratybos yra suskirstytos į keturias „savaites“: kiekviena padala perteikia dinamiką, kuri kartais gali užimti daugiau ar mažiau negu kalendorinę savaitę. Per pirmąją „savaitę“ Dievas atskleidžia rekolektantui jo ar jos nuodėmes bei nuodėmingus polinkius, kad šis dėl jų gailėtųsi ir suvoktų, jog, nepaisant visko, jis ar ji yra mylimi nusidėjėliai. Antroji „savaitė“ skirta Kristaus sekimui. Tuo metu siekiama Jį geriau pažinti, kad labiau Jį mylėtum ir tikrai Jį sektum. Trečiąją „savaitę“ rekolektantas trokšta dalytis su Jėzumi Jo kančia ir mirtimi, o ketvirtąją jis ar ji trokšta dalytis Jėzaus džiaugsmu, Jam prisikėlus. Kiekviena „savaitė“ trunka tol, kol rekolektantui pavyksta gauti iš Dievo trokštamą malonę.

Kadangi Ignacas (kaip jis vėliau save vadina) neturėjo teologinio išsilavinimo, jam teko susidurti su to meto inkvizicija. Todėl jis nusprendė įgyti formalųjį filosofijos bei teologijos išsilavinimą, tad galiausiai įstojo į Paryžiaus universitetą. Čia susitiko ir susidraugavo su kitais studentais, tokiais kaip Pranciškus Ksaveras, Petras Faberis, Nikolas Bobadilla, Alfonsas Salmeronas ir Diegas Laynezas. Ignacas vadovavo visų jų individualioms dvasinėms pratyboms ir kiekvienas jų apsisprendė nesąlygiškai sekti Kristų, kaip ir Ignacas. Kai studentai atliko pratybas, jiems buvo maždaug nuo aštuoniolikos iki dvidešimt penkerių metų. Šie jaunuoliai buvo Jėzaus draugijos įkūrėjai. Tikiuosi, kad tai padės išsklaidyti Dvasinių pratybų mistiką, suvokti, kokie jauni buvo šie vyrai, be to, atlikdami pratybas jie visi, išskyrus vienį, buvo pasauliečiai.

Kas yra dvasinės pratybos? Štai kį sako pats Ignacas:

„Dvasinėmis pratybomis suprantame kiekvieną būdą tirti sąžinę, medituoti, kontempliuoti, melstis žodžiu ir mintimis bei kitokią dvasinę veiklą, kaip toliau bus aprašyta. Mat kaip vaikščiojimas, ėjimas ir bėgimas yra kūno pratybos, lygiai taip dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą, kuris paruošia ir nuteikia sielį pašalinti iš savęs visus blogus polinkius, o juos pašalinus ieškoti ir rasti dievišką valią taip tvarkant savo gyvenimą, kad būtų naudinga sielos išganymui.“ (Dvasinės pratybos, Nr. 1.)

Iš to, ką Ignacas turėjo galvoje kalbėdamas apie dvasines pratybas, atrodo, kad jos yra kaip ir bet kuri kita priemonė, kuria užmezgame kontaktą su Dievu: priemonės, nugalinčios mūsų pasipriešinimą ir padedančios priartėti prie Dievo, Jo artumoje atrasti ir pamėginti įgyvendinti Jo viltis, susietas su mumis. Šios pratybos – tai būdai sutikti Dievą ir per savo patirtį suvokti, kas kyla iš Dievo, o kas – ne iš Jo.

Williams A. Barry